Tomas L.
Gimė prie Griniaus, augo prie Smetonos, bėgo nuo Stalino, kilo karjeros laiptais prie skirtingų JAV prezidentų, gavo tos šalies pilietybę. Tačiau Lietuvos niekada neapleido ir grįžęs tapo žmogumi, kuris vedė Lietuvą į Vakarus ir dešimtmetį kėlė šalies prestižą ir politinę kultūrą. Toks yra lapkričio 3 dieną savo šimtmetį švenčiantis prezidentas Valdas Adamkus.
Įspūdinga karjera JAV
Valdas Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune, tarnautojų šeimoje. Jo tėvas Ignas Adamkavičius – nepriklausomybės kovų savanoris ir vienas iš pirmųjų Lietuvos aviacijos mokyklos vadovų, o mama dirbo Susisiekimo ministerijoje. Jaunasis V. Adamkus mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, prisidėjo prie rezistencinės veiklos, o 1944 metais traukėsi į Vakarus. Iš pradžių atsidūrė Vokietijoje, mokėsi Miuncheno universitete, o 1949 metais pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas.
Iš pradžių dirbo automobilių gamykloje, vėliau įstojo mokytis į Ilinojaus technologijos institutą. 7-ajame dešimtmetyje prasidėjo ir aplinkosauginė V. Adamkaus karjera, jis sparčiai kilo karjeros laiptais JAV federalinėje tarnyboje.
Visą tą laiką V. Adamkus išliko ištikimas nepriklausomos Lietuvos idėjai, aktyviai dalyvavo JAV lietuvių veikloje. Žemiau matomame įraše jis atidaro 1976 metais vykusį penktąjį lietuvių tautinių šokių festivalį Čikagoje.
Nuo 1971 metų dirbo naujai kuriamoje Aplinkos apsaugos agentūroje. Būtent ji ir atvėrė galimybes V. Adamkui vėl grįžti į Lietuvą. Kaip aplinkosaugos specialistas Sovietų Sąjungoje ir okupuotoje Lietuvoje Valdas Adamkus lankydavosi beveik kasmet.
1981 metais V. Adamkus tapo Aplinkos apsaugos agentūros 5-ojo regiono administratoriumi. Būtent šiose pareigose jį užfiksavo ir žurnalistas Stasys Arnašius, kuris būsimąjį prezidentą Čikagoje lankė 1989 metais. To meto reportaže jau kalbama apie lūkesčius, kad V. Adamkus galėtų prisidėti prie Lietuvos politinio gyvenimo.
„Optimistiškai nuteikia nesenas faktas, kad jį televizijos žiūrovai vienoje laidoje pasiūlė tapti Lietuvos prezidentu. Tik gaila, kad Valdas Adamkus kol kas nėra Lietuvos pilietis. Tačiau ką gali žinoti?“ – 1989 metų reportažą iš JAV pradėjo S. Arnašius.
V. Adamkaus ryšys su Lietuva nenutrūko visą laiką. Būsimasis prezidentas aktyviai dalyvavo išeivijos veikloje, buvo vienas iš sambūrio Santara–Šviesa vadovų.
„Santara gimė su pagrindiniu tikslu išlaikyti tai, kas laisvo kūrybinio proceso metu Lietuvoje tuo metu nebuvo įmanoma įgyvendinti. Taip buvo sudarytas dvasinis ryšys su Lietuva tuo metu“, – 1996 metais laidoje „Atvirumo valanda“ kalbėjo V. Adamkus.
Grįžimai ir nusivylimai
Žengiant į nepriklausomybę, V. Adamkaus patirtis aplinkosaugos srityje Lietuvai buvo itin reikalinga. Atgimimo laikotarpiu garsiai kalbėta apie žalą gamtai, užterštą Baltijos jūrą ir gamtos objektus. Dėl šių priežasčių ir savo patirties V. Adamkus nuolat sulaukdavo žiniasklaidos dėmesio.
1989 metų kovo 20 dieną Jonavoje įvyko didelė pramoninė avarija, kuri net įgijo „cheminio Černobylio“ pavadinimą. Įvykio vietoje kaip ekspertas atsidūrė ir tuo metu Lietuvoje viešėjęs V. Adamkus.
„Tik viena džiugina, kad daugiau gyvybių nebuvo paaukota ir išvengta tragiškų pasekmių. Tai yra beveik fantastiškas dalykas, kad neįvyko cheminis Černobylis. […] Šitokia įmonė šitokioje vietoje neturėjo stovėti“, – apie Jonavos „Azoto“ avariją kalbėjo V. Adamkus.
1992 metų pabaigoje jau buvo planuojami pirmieji atkurtos Lietuvos prezidento rinkimai. Rinkimų favoritui Algirdui Mykolui Brazauskui iššūkį metė išeivija su Stasiu Lozoraičiu priešakyje.
V. Adamkus tapo S. Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovu. Tačiau šiuos rinkimus lydėjo ir pirmas nusivylimas. Kitais metais laidoje „Krantas“ būsimasis prezidentas neslėpdamas kartėlio kalbės apie demokratijos pralaimėjimą.
„Eidamas į rinkimų kampaniją rezultatus žinojau. Reikėjo politinio stebuklo, kad rezultatai būtų kitokie. Mano ir pono Lozoraičio tikslas buvo duoti progą susipažinti su kažkuo kitu, o tas kitas buvo žodis „demokratija“, – kartėlio neslėpė būsimasis prezidentas.
Vis dažnesni V. Adamkaus apsilankymai Lietuvoje kurstė gandus apie būsimą politinę karjerą. Nors kalbėdamas apie kelionės tikslus jis akcentuodavo aplinkosaugos klausimus, politiniuose koridoriuose vis dažniau pasigirsdavo jo pavardė.
„Ekonominę padėtį matau labai sunkią ir nematau labai skaidrios ateities. Susitikdamas su žmonėmis visada girdžiu, kad padėtis yra sunki“, – kartėlio neslėpė V. Adamkus.
1993 metais, duodamas interviu žurnalistei Laimai Pangonytei Čikagoje, V. Adamkus kalbėjo apie Lietuvos pilietybę, kurios dauguma JAV lietuvių buvo netekę.
„Užsienio lietuviai to sprendimo nepriėmė, giliai jaudinasi ir niekada to sprendimo nepripažins. Būtent išpilietinant visą išeiviją, tai padaryta gerai neapgalvojus to klausimo. Buvo tik vienas argumentas – kad daug svetimtaučių nori gauti Lietuvos pilietybę ir galbūt surišti tą klausimą su nuosavybės įsigijimu“, – nuoskaudos neslėpė V. Adamkus.
Vėliau, jau tapęs prezidentu, jis atsisakė JAV pilietybės. Tiek L. Pangonytės interviu, tiek kituose to laikotarpio pokalbiuose dažnai buvo keliamas klausimas dėl galimybės kandidatuoti būtent į prezidento postą. Kalbėta net apie būsimus 1996 m. Seimo rinkimus.
Apie tokią galimybę paklaustas žurnalistės Nijolės Steiblienės, V. Adamkus kategoriškai tai neigė ir sakė esąs nustebęs. Juolab kad kalbos apie galimą dalyvavimą prezidento rinkimuose buvo itin ankstyvos – pirmus kadencijos metus skaičiavo A. Brazausko prezidentūra.
Ilgą laiką V. Adamkaus politinės ambicijos, rūpestis Lietuvos žmonėmis ir galimas ėjimas į rinkimus viešoje erdvėje buvo viena iš didesnių temų. Nors pats apie savo valią dalyvauti rinkimuose pareiškė tik 1997 metais, ši tema buvo aptarinėjama dar nuo 1989 metų.
Treji rinkimai, dvi pergalės
Konstitucija numatė, jog norintis tapti Lietuvos Respublikos prezidentu pilietis turi pastaruosius trejus metus gyventi Lietuvoje. Ši sąlyga galėjo užkirsti kelią V. Adamkui tapti šalies prezidentu. Tačiau 1996 metų spalio mėnesį iš JAV dar kartą į Lietuvą atvykęs V. Adamkus balsavo Šiauliuose, kuriuose buvo registruotas ir formaliai gyveno.
Dar vėliau ši aplinkybė bus naudojama ir rinkimų kampanijos metu kaip argumentas prieš jo kandidatūrą. Vėliau teismo sprendimu V. Adamkui bus leista dalyvauti rinkimuose.
Po sudėtingos kampanijos ir neaiškumo, ar bus leista dalyvauti rinkimuose, V. Adamkaus kandidatūra buvo patvirtinta. 1997 metų pabaigoje vykusiame pirmame rinkimų ture V. Adamkus liko antras su 27,9 proc. balsų. Naujųjų metų pradžioje vykusioje rinkimų atomazgoje jam pavyko aplenkti pirmojo turo favoritu laikytą Artūrą Paulauską. Rinkimų baigtį nulėmė maždaug 14 tūkst. balsų skirtumas.
„Mums nereikia tuščiažodžių šūkių, mums reikia veiklaus, iniciatyvaus patriotizmo, reikia piliečio, jaučiančio tėvynę savyje, auginančio ją“, – savo inauguracinėje kalboje sakė išrinktas prezidentas.
Pirmoji kadencija pasižymėjo tvirtais žingsniais į Vakarus, sparčiais integracijos procesais į NATO ir ES. Buvo ir skandalų – skeptikai dažniausiai mini „Mažeikių naftos“ pardavimo istoriją JAV koncernui „Williams International“. Taip pat dažnai minimas ir bandymas į politinį olimpą atvesti Rolandą Paksą.
Tačiau sudėtingus integracijos procesus paspartino įvykiai JAV. Pats prezidentas su komanda tuo metu lankėsi Vašingtone ir 2001 metų rugsėjo 11-osios šoką stebėjo iš bunkerio.
Grįžęs į Lietuvą vėliau komentavo, jog šie įvykiai Lietuvos kelio į galingiausią aljansą nesustabdys. Veikiau atvirkščiai – dar labiau paspartins galimos narystės procesus.
„Rugsėjo 11-oji sukrėtė ir pakeitė pasaulį. Šias permainas reikia gerai suvokti ir mums, Lietuvos piliečiams. Per vieną dieną mūsų pasaulis tapo trapesnis, labiau pažeidžiamas, nes pasirodė pažeidžiama net galingiausia pasaulio valstybė“, – kreipdamasis į tautą sakė Valdas Adamkus rugsėjo 14 dieną.
Praėjus metams, ateis ir triumfo laikas – 2002 m. lapkričio mėnesį prasidėjo rinkimų kampanija. Tačiau tada atėjo ir pagrindinė visos V. Adamkaus kadencijos žinia – Lietuva kartu su kitomis valstybėmis pakviesta tapti visateise NATO nare. Tai buvo pranešta ne kur kitur, o Vilniuje, stebint Rotušės aikštėje susirinkusiai miniai.
Pralaimėjimas ir sugrįžimas
2002 metai baigėsi stojimo į NATO euforija. Dalis žmonių tai siejo su aktyvia prezidento diplomatija, atrodė, kad antra kadencija jau užtikrinta. Tačiau rinkimuose sėkmės pritrūko – antrąjį turą nemaža persvara laimėjo R. Paksas.
Baigęs kadenciją prezidentas nusileido asmeniui, kurį pats dar 1999 metais atvedė į ministro pirmininko postą. Nors pralaimėjimas buvo gana netikėtas, pirmoji šalies pora surengė išskirtinį atsisveikinimą su prezidentūroje dirbusiais žurnalistais. Jį rasite žemiau.
Po daugiau nei metų situacija dar kartą pasikeitė. Apkaltos būdu iš prezidento posto pašalinus R. Paksą, laikinuoju šalies prezidentu tapo Seimo pirmininko pareigas ėjęs A. Paulauskas. Paskelbti nauji prezidento rinkimai įvyko birželio mėnesį.
Patekęs į antrą turą, V. Adamkus įveikė Kazimirą Prunskienę ir tokiu būdu antrą kartą prisiekė Lietuvos valstybei. Prasidėjo antroji kadencija, kurioje Lietuva toliau žengė pramintu keliu, tik šį kartą – jau kaip visateisė NATO ir ES narė.
Antrojoje kadencijoje V. Adamkus išliko aktyvus tiek vidaus, tiek užsienio politikos klausimais. Tačiau ryškiausiai jo lyderystė buvo matoma Rytų Europos reikaluose.
Būtent jis buvo vienas iš derybų lyderių Oranžinės revoliucijos Ukrainoje metu, kai prie derybų stalo reikėjo susodinti demokratinėms jėgoms atstovavusį Viktorą Juščenką ir neskaidriai rinkimus laimėjusį Viktorą Janukovyčių.
Antroji kadencija baigėsi 2009 metų vasarą. Ovacijomis iš prezidentūros išlydėtas V. Adamkus pasitraukė į pensiją, o dar savo pirmosios kadencijos metu išskyrė ir bene didžiausią problemą.
„Eidamas į rinkimus daug buvau prileidęs, kad gali būti sunku, turėsim neišsprendžiamų problemų, būsiu galbūt nemėgstamas, keikiamas. Bus daug manimi nusivylusių. Tai yra natūralu. Tačiau vieno ko neprileidau, kad asmeninio nebus ir apie tai nieko nepagalvojau“, – 1998 metų pabaigoje laidoje „Spaudos klubas“ sakė prezidentas V. Adamkus.
