Lietuvoje įsiplieskė ginčas dėl naujų mečečių: Sinica pasakė griežtą „ne“, musulmonų bendruomenė atkerta – šio klausimo laukiame nuo 1994-ųjų

Lietuvoje augant užsieniečių skaičiui, vis garsiau diskutuojama ne tik apie migracijos kontrolę, bet ir apie tai, kaip valstybė turėtų spręsti skirtingų religinių bendruomenių poreikius. Vienu karščiausių klausimų tapo musulmonų maldos vietos.

Musulmonų bendruomenės atstovai sako, kad dabartinių erdvių nepakanka, o leidimo statyti mečetę Vilniuje prašoma jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Tačiau Seimo narys ir „Nacionalinio susivienijimo“ pirmininkas Vytautas Sinica laikosi kitokios pozicijos.

Politikas mano, kad dabartiniame migracijos kontekste naujos mečetės atsiradimas galėtų būti suprastas kaip papildomas signalas potencialiems migrantams. Musulmonų bendruomenės atstovai su tokiu argumentu kategoriškai nesutinka ir primena vieną aplinkybę – mečetės Vilniuje jie prašė dar tada, kai dabartinio masto migracijos Lietuvoje nebuvo.

Klausimas atrodė paprastas, tačiau Sinicos atsakymas iš karto užkūrė diskusiją

Apie situaciją diskutavo V. Sinica ir musulmonų bendruomenės muftijus Aleksandras Beganskas.

Vienas pagrindinių klausimų buvo labai konkretus: jeigu musulmonų bendruomenė nebetelpa dabartinėse maldos vietose, ar Lietuvoje reikėtų leisti atsirasti naujiems, erdvesniems maldos namams?

V. Sinica neslėpė savo pozicijos.

Jo vertinimu, esant dabartiniam migracijos kontekstui, naujos mečetės statyba galėtų būti suprantama kaip ženklas, kad Lietuva sudaro papildomas sąlygas atvykėliams.

Kartu politikas pabrėžė, kad religijos laisvė negali būti ribojama ir musulmonai turi turėti galimybę melstis.

Tačiau, jo nuomone, tam nebūtinai reikalinga nauja specialiai pastatyta mečetė.

Sinica pateikė savo pavyzdį – ir pasiūlė visai kitą sprendimą

Politikas priminė Vilniaus Pilaitės mikrorajoną, kuriame pats užaugo.

Pasak jo, ilgą laiką šiame rajone nebuvo bažnyčios, todėl katalikų pamaldos vykdavo kitose tam pritaikytose patalpose, pavyzdžiui, mokyklos aktų salėje.

V. Sinicos nuomone, panašus modelis galėtų būti taikomas ir musulmonų bendruomenei.

Jeigu viena maldos vieta tampa per maža, tikintieji galėtų naudotis keliomis skirtingomis patalpomis.

Tačiau būtent čia prasidėjo esminis ginčas.

Muftijus išgirdo Sinicos argumentą ir priminė 1994 metus

A. Beganskas atkreipė dėmesį, kad musulmonų bendruomenės prašymai dėl mečetės nėra nauja problema, atsiradusi kartu su pastarųjų metų migracija.

Jo teigimu, Vilniaus musulmonai leidimo statyti mečetę prašo nuo 1994 metų.

Tai reiškia, kad šis klausimas buvo keliamas dar gerokai anksčiau, nei Lietuvoje pradėta plačiai diskutuoti apie dabartinius migracijos mastus.

Muftijus pabrėžė ir kitą svarbią aplinkybę – bendruomenė neprašo, kad valstybė ar savivaldybė už viešuosius pinigus pastatytų jai mečetę.

Pasak jo, prašoma galimybės tai padaryti pačiai bendruomenei.

Būtent todėl jis nesutinka mečetės klausimo tiesiogiai susieti su dabartine migracija.

Ir čia išryškėjo paradoksas – Lietuvoje musulmonai nėra naujas reiškinys

Diskusijos apie islamą Lietuvoje kartais sukuria įspūdį, kad musulmonų bendruomenė šalyje atsirado tik kartu su naujausia migracijos banga.

Tačiau tai neatitinka Lietuvos istorijos.

Lietuvos totorių musulmonų bendruomenė šalyje gyvena šimtmečius ir yra istorinė Lietuvos visuomenės dalis.

Šiuo metu Lietuvoje veikia keturios mečetės. Jos yra Kaune, Nemėžyje ir Keturiasdešimties Totorių kaime Vilniaus rajone bei Raižiuose Alytaus rajone.

Vilniuje atskiros mečetės šiuo metu nėra, todėl musulmonai naudojasi pamaldoms pritaikytomis patalpomis.

Bendruomenės atstovai teigia, kad per didžiąsias religines šventes ir gausesnes pamaldas vietos ima trūkti.

Tačiau Kaune problema tapo dar jautresnė – į vieną vietą susidėjo keli skirtingi ginčai

Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukė ir Kauno mečetė.

Prie jos vykęs protestas sukėlė diskusijas apie migraciją, religijos laisvę ir ribą tarp politinio protesto bei tikinčiųjų teisės netrukdomai atlikti religines apeigas.

A. Beganskas teigė, kad dalis veiksmų, kurie iš pradžių buvo aiškinami protestu prieš migraciją, galiausiai buvo nukreipti būtent prieš musulmonus ir islamą.

Jo vertinimu, tai bendruomenė suvokia kaip diskriminaciją.

Tuo metu V. Sinica atskirai yra kėlęs klausimą ir dėl pačios Kauno mečetės valdymo bei Lietuvos totorių vaidmens joje.

Tačiau ir čia egzistuoja skirtingos versijos.

V. Sinica yra teigęs, kad istorinė mečetė turėtų būti grąžinta Lietuvos totorių bendruomenei. Kiti musulmonų bendruomenės atstovai su teiginiu, kad totoriai iš jos buvo išstumti, nesutinka ir tvirtina, kad melstis joje gali įvairių tautybių musulmonai.

Taigi šiuo atveju susipina mažiausiai trys atskiri klausimai – migracija, religijos laisvė ir istorinės bendruomenės santykis su dabartine mečetės administracija.

Tada nuskambėjo argumentas, kuris diskusiją apvertė dar kartą

A. Beganskas iškėlė ir saugumo klausimą.

Jo nuomone, viena aiškiai veikianti centrinė religinė bendruomenė galėtų padėti geriau pažinti ir koordinuoti musulmonų bendruomenės gyvenimą.

Muftijus teigė, kad centralizuota maldos vieta galėtų net sumažinti radikalizacijos rizikas, nes žmonės nesiskirstytų į daugybę tarpusavyje nesusijusių grupių.

Tai iš esmės priešingas argumentas V. Sinicos išsakytai pozicijai.

Viena pusė baiminasi, kad nauja mečetė gali tapti papildomu traukos veiksniu migracijai, o kita teigia, kad oficiali ir matoma religinė infrastruktūra kaip tik galėtų palengvinti integraciją bei bendruomenės priežiūrą.

Didžiausias nesutarimas – ne dėl teisės melstis

Įdomu tai, kad abi diskusijos pusės iš esmės pripažįsta musulmonų teisę praktikuoti savo religiją.

Ginčas prasideda ties kitu klausimu: ar tam Lietuvoje turėtų atsirasti nauja specialiai pastatyta mečetė.

V. Sinica mano, kad tikintieji gali naudotis kitomis pritaikytomis patalpomis ir kad dabartiniame migracijos kontekste naujos mečetės statyti nereikėtų.

A. Beganskas atsako, kad bendruomenė tokios galimybės prašo nuo 1994 metų, todėl dabartinė migracija negali paaiškinti dešimtmečius trunkančios problemos.

Būtent šis datų skirtumas tampa vienu stipriausių argumentų visoje diskusijoje.

Klausimas apie vieną pastatą virto gerokai didesne diskusija apie tai, kokia bus Lietuva

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kalbama tik apie vieną naują religinį pastatą.

Tačiau iš tikrųjų ginčas jau seniai peržengė architektūros ar statybos leidimų ribas.

Jame susiduria migracijos politika, religijos laisvė, Lietuvos totorių istorinis paveldas, naujų atvykėlių integracija ir visuomenės saugumo klausimai.

Todėl paprasto atsakymo „statyti“ arba „nestatyti“ greičiausiai neužteks.

V. Sinicos pozicija aiški – dabartiniame migracijos kontekste naujos mečetės jis nepalaiko. Musulmonų bendruomenės atsakymas taip pat konkretus: šis prašymas atsirado ne kartu su naujais migrantais, nes Vilniuje mečetės klausimas keliamas jau nuo 1994 metų. Būtent dėl to diskusija, panašu, dar tikrai nesibaigė.