Aidas Užkuraitis
Kadaise vienu žinomiausių Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjų laikytas Henrikas Daktaras šiandien gyvena pagal visai kitokias taisykles. Jo diena prasideda ketvirtą valandą ryto, rytinę kavą pakeičia arbata, o didelę laiko dalį užima mankšta, darbas ir bendravimas su kitais nuteistaisiais. Tačiau labiausiai stebina ne griežtas dienos režimas. Kalbėdamas apie gyvenimą Pravieniškėse, iki gyvos galvos nuteistas vyras prabilo apie buvusius draugus, praeities sprendimus ir ateitį, kurios vis dar tikisi.
Gyvenimas už grotų: diena prasideda tada, kai daugelis dar miega
2025 metų birželį duotame interviu Henrikas Daktaras atskleidė, kad kalėjime laikosi griežto dienos režimo.
Pasak jo, vakare ilgai nemiega. Apie pusę devynių vyksta patikrinimas, o maždaug devintą valandą jis jau guli lovoje.
Užmiega apie pusę dešimtos.
Tačiau rytas prasideda neįprastai anksti – ketvirtą valandą.
Vos atsikėlęs Daktaras pasigamina arbatos, suvalgo saldainį ir ruošiasi naujai dienai.
Ankstyvas rytas jam patinka dėl ramybės. Tuo metu bendrose patalpose dar nebūna daug žmonių, todėl galima netrukdomam pasiruošti pusryčius.
Tačiau tikroji dienos veikla prasideda kiek vėliau.
Apie pusę septynių ryto nuteistiesiems leidžiama išeiti į lauką.
Būtent tada Daktaras skiria laiko fiziniam aktyvumui.
Sportuoja kasdien, tačiau vienos veiklos teko atsisakyti
Buvęs Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjas pasakojo, kad stengiasi kasdien judėti.
Rytais jis maždaug pusantros valandos skiria mankštai.
Daktaras vaikšto, atlieka pratimus su svarmenimis ir stengiasi išlaikyti fizinį aktyvumą.
Tačiau bėgiojimo teko atsisakyti.
Pasak jo, dėl kojos skausmo ši veikla tapo nepatogi.
Todėl jis renkasi pasivaikščiojimus ir pratimus, kuriuos gali atlikti.
Po rytinės mankštos laukia pusryčiai, vėliau – dar vienas patikrinimas.
Tuomet Daktaras trumpam prigula pailsėti.
Popiet jo laukia darbas.
Nors iš šalies kalėjimo kasdienybė gali atrodyti monotoniška, pats nuteistasis teigia stengiantis išnaudoti įvairias galimybes užsiimti veikla.
Netikėta darbo vieta: kuo užsiima Henrikas Daktaras?
Kalėjime veikia dirbtuvės, kuriose gaminami įvairūs medienos dirbiniai.
Tarp jų – inkilai ir bičių aviliai.
Daktaras pasakojo, kad jo užduotis susijusi su dirbtuvėse naudojamų įrankių priežiūra.
Jis galanda darbo įrankius, kai to prireikia meistrams.
Tokiai veiklai per dieną skiria apie keturias valandas.
Nuteistasis neslėpė, kad darbas jam svarbus dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, tai padeda užpildyti dieną ir išvengti nuobodulio.
Be to, už darbą gaunamas atlygis, iš kurio dalis lėšų skiriama priteistiems finansiniams įsipareigojimams vykdyti.
Daktaras taip pat tikisi, kad jo užimtumas bus vertinamas sprendžiant su bausmės atlikimu susijusius klausimus.
Tačiau tai nereiškia, kad darbas savaime suteikia teisę į laisvę.
Viename kambaryje – šeši nuteistieji
Interviu metu Daktaras papasakojo ir apie gyvenimo sąlygas.
Pasak jo, tuo metu patalpose, kuriose jis gyveno, iš viso buvo 18 nuteistųjų.
Jo kambaryje gyveno šeši žmonės.
Tai reiškia, kad asmeninės erdvės gerokai mažiau nei įprastame gyvenime.
Tenka dalytis patalpomis, prisitaikyti prie kitų žmonių įpročių ir laikytis bendrų taisyklių.
Daktaras teigė mėgstantis bendrauti, todėl nesistengia visiškai atsiriboti nuo aplinkinių.
Jis dalyvauja įvairiose kalėjimo veiklose, susirinkimuose ir religinio pobūdžio renginiuose.
Pasak jo, nuolatinis užsidarymas savyje gali apsunkinti gyvenimą įkalinimo įstaigoje.
Todėl jis stengiasi išlaikyti kasdienį ritmą ir kuo daugiau judėti.
Iš Lukiškių į Pravieniškes: pokytį prisimena iki šiol
Vienas įsimintiniausių interviu epizodų susijęs su Daktaro perkėlimu iš Lukiškių kalėjimo į Pravieniškes.
Į Pravieniškes jis atvyko 2018 metais.
Prieš tai daug metų praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Pasak Daktaro, šių įkalinimo įstaigų sąlygos jam labai skyrėsi.
Lukiškėse jis ilgą laiką gyveno uždarose kamerose, o Pravieniškėse atsirado daugiau galimybių judėti ir naudotis bendromis erdvėmis.
Jis prisiminė, kad atvykęs į Pravieniškes galėjo apsilankyti kalėjimo parduotuvėje.
Nusipirko kavos ir ledų.
Šis iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas epizodas jam paliko stiprų įspūdį.
Po ilgų metų griežtesnėmis sąlygomis net tokia paprasta kasdienybės detalė atrodė neįprasta.
Vis dėlto Daktaro pasakojimas yra jo asmeninis įkalinimo sąlygų vertinimas, o ne visų nuteistųjų patirties apibūdinimas.
Prabilo apie draugus: labiausiai įskaudino ne kalėjimo sienos
Kalbėdamas apie praeitį, Daktaras ne kartą sugrįžo prie žmonių, su kuriais bendravo būdamas laisvėje.
Jis tvirtino, kad daugelis buvusių draugų nuo jo nusisuko.
Anot nuteistojo, sunkiausia buvo suprasti, kad žmonės, kuriais anksčiau pasitikėjo, nebeliko šalia.
Daktaras pasakojo, kad iš artimųjų didžiausio palaikymo sulaukė iš žmonos.
Šią patirtį jis vertina kaip vieną skaudžiausių gyvenimo pamokų.
Anksčiau didelę reikšmę teikęs draugų ratui ir įtakai nusikalstamame pasaulyje, dabar jis tvirtina į daugelį dalykų žvelgiantis kitaip.
Tačiau tokie pasisakymai atspindi paties Daktaro požiūrį.
Jie savaime nepatvirtina jo teiginių apie kitų žmonių elgesį ar motyvus.
„Jeigu gyvenčiau iš naujo“: prisipažino, ką būtų daręs kitaip
Vienas labiausiai dėmesį patraukusių pokalbio momentų buvo klausimas apie praeities pasirinkimus.
Daktaras pripažino, kad jaunystėje galėjo pasukti kitu keliu.
Jis prisiminė augęs Vilijampolėje, aplinkoje, kurioje buvo daug su nusikalstamu pasauliu susijusių žmonių.
Pasak jo, tokia aplinka formavo ankstyvą požiūrį į gyvenimą.
Vėliau, kai Lietuvoje prasidėjo ekonominės permainos, jis domėjosi ir verslu.
Tačiau tuo pat metu liko susijęs su nusikalstamu pasauliu.
Dabar Daktaras svarsto, kad galėjo daugiau dėmesio skirti teisėtai komercinei veiklai.
Jis teigė turintis organizacinių gebėjimų, kurie būtų pravertę prekyboje ar nekilnojamojo turto srityje.
Vis dėlto šie svarstymai negali pakeisti praeities.
Daktaras atlieka teismo paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
Jo teiginiai apie pasikeitusį požiūrį nepanaikina nusikaltimų, už kuriuos buvo nuteistas, sunkumo ir aukų artimųjų patirtų netekčių.
Svajoja apie gyvenimą užsienyje, bet pats abejoja, ar tai įvyks
Pokalbio metu Daktaras atskleidė ir tai, kaip įsivaizduoja savo gyvenimą, jeigu kada nors būtų paleistas į laisvę.
Jis svarstė, kad Lietuvoje gyventi nenorėtų.
Viena jo minimų krypčių – Ispanija.
Pasak Daktaro, ten jis norėtų ramaus gyvenimo, toliau nuo ankstesnės aplinkos ir visuomenės dėmesio.
Jis taip pat kalbėjo apie norą būti arčiau šeimos.
Tačiau pats pripažino, kad tokie planai kol kas tėra svajonės.
2025 metų birželį Lietuvos apeliacinis teismas atmetė jo skundą dėl bausmės iki gyvos galvos pakeitimo terminuotu laisvės atėmimu.
Tai buvo dar vienas nesėkmingas bandymas pasiekti bausmės sušvelninimą.
Todėl jo kalbos apie gyvenimą Ispanijoje nereiškia, kad paleidimas yra suplanuotas ar garantuotas.
Kaip pasikeitė žmogus, kadaise turėjęs didelę įtaką Kaune?
Henriko Daktaro vardas ilgą laiką buvo siejamas su Lietuvos organizuoto nusikalstamumo istorija.
Jo vadovautos aplinkos veikla tapo daugelio kriminalinių tyrimų objektu.
Tačiau 2025 metais duotame interviu jis daugiau kalbėjo apie kasdienybę, šeimą, praeities sprendimus ir santykius su kitais žmonėmis.
Daktaras taip pat pasakojo, kad kalėjime susiduria su jaunesniais nuteistaisiais, kurie kitaip vertina nusikalstamo pasaulio tradicijas.
Jo teigimu, pasikeitė tiek žmonių tarpusavio santykiai, tiek požiūris į pinigus ir autoritetą.
Vis dėlto šie vertinimai yra subjektyvūs.
Jie labiau atskleidžia paties Daktaro santykį su praeitimi, o ne objektyvų visos Lietuvos nusikalstamos aplinkos vaizdą.
Už kalėjimo vartų – gyvenimas, kuriame svarbi kiekviena smulkmena
Pravieniškių kalėjimo kasdienybė turi aiškias taisykles.
Patikrinimai, nustatytas dienos režimas, darbas ir ribotos galimybės savarankiškai planuoti laiką yra įprasta nuteistųjų gyvenimo dalis.
Daktaro pasakojimas leidžia pažvelgti į tai, kaip žmogus prisitaiko prie ilgalaikio įkalinimo.
Ankstyvas rytas, arbata, pasivaikščiojimas, mankšta, darbas dirbtuvėse ir pokalbiai su kitais nuteistaisiais sudaro jo kasdienybės pagrindą.
Tačiau net ir nusistovėjęs ritmas nepakeičia esminės aplinkybės – galimybės laisvai rinktis, kur gyventi ir ką veikti, išlieka griežtai apribotos.
Henriko Daktaro pasakojime labiausiai stebina kontrastas tarp jo praeities ir dabarties. Kadaise su Kauno nusikalstamu pasauliu siejamas vyras šiandien savo dienas skaičiuoja pagal kalėjimo režimą, dirba dirbtuvėse ir svarsto apie gyvenimą, kuris galėjo susiklostyti kitaip. Tačiau ar kada nors atsivers vartai į laisvę, priklausys ne nuo jo svajonių, o nuo teisės aktuose nustatytų sąlygų ir teismų sprendimų.
