Aidas Užkuraitis
Europa vis garsiau kalba apie galimybes užbaigti Rusijos karą prieš Ukrainą, tačiau buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis kelia kitą klausimą: kas nutiks, jeigu diplomatinės pastangos neduos laukiamo rezultato? Politiko vertinimu, Europos valstybės turi ne tik svarstyti taikos susitarimus, bet ir pasirengti ilgalaikiam saugumo iššūkiui. Tokia pozicija kelia diskusiją apie NATO ateitį, JAV vaidmenį ir pačios Europos atsakomybę už savo gynybą.
Landsbergis kelia klausimą, kurio Europa negali ignoruoti
DELFI tinklalaidėje „Istorijos pabaiga: nuolat pildoma“ Gabrielius Landsbergis kartu su žurnalistu Vytautu Bruveriu aptaria karo Ukrainoje eigą ir Vakarų sprendimus.
Diskusijos centre – Jungtinių Amerikos Valstijų politika, Europos galimybės padėti Ukrainai ir klausimas, kaip ruoštis tolesniems Rusijos veiksmams.
Vienas pagrindinių aptariamų argumentų – vien diplomatinio plano gali nepakakti, jeigu Rusija ir toliau sieks savo tikslų karinėmis priemonėmis.
Todėl, G. Landsbergio požiūriu, Europai reikia aiškaus pasirengimo plano ir tuo atveju, jei karas nesibaigtų derybomis.
Toks požiūris nereiškia raginimo Europai pradėti karą.
Kalbama apie gebėjimą gintis, atgrasyti galimą agresiją ir užtikrinti, kad saugumo sprendimai nepriklausytų vien nuo kitų valstybių politinės valios.
Ar JAV ir Europa vis dar vienodai mato Ukrainos ateitį?
Vienas svarbiausių klausimų, keliamų diskusijoje, yra JAV prezidento Donaldo Trumpo politika Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu.
Viešojoje erdvėje diskutuojama, kiek Vašingtonas pasirengęs spausti Maskvą ir kokių nuolaidų galėtų būti prašoma iš Ukrainos.
G. Landsbergis anksčiau ne kartą kritikavo Europos priklausomybę nuo JAV sprendimų.
Jo nuomone, Europos valstybės turi aktyviau prisiimti atsakomybę už savo žemyno saugumą.
Tačiau JAV ir Europos interesai nėra visiškai priešingi.
Abi pusės išlieka NATO sąjungininkės, o konkretūs jų sprendimai dėl Ukrainos gali skirtis priklausomai nuo politinių, ekonominių ir saugumo aplinkybių.
Kodėl taikos susitarimas nebūtinai reikštų saugumą?
Taikos derybos paprastai laikomos vienu svarbiausių būdų užbaigti ginkluotus konfliktus.
Tačiau vien susitarimo pasirašymas dar negarantuoja, kad karas neatsinaujins.
Tam reikalingos veiksmingos saugumo garantijos, susitarimų vykdymo priežiūra ir mechanizmai, kurie mažintų naujos agresijos riziką.
Būtent šią problemą akcentuoja G. Landsbergis.
Jo vertinimu, Europa turi ruoštis ne tik tam, kaip būtų galima sustabdyti dabartinius karo veiksmus, bet ir tam, kaip užtikrinti ilgalaikį saugumą.
Kita vertus, diplomatinio sprendimo šalininkai pabrėžia, kad derybos gali sumažinti žmonių kančias ir sudaryti sąlygas nutraukti kovas.
Šios pozicijos nebūtinai viena kitą paneigia: derybos ir gynybinis pasirengimas gali būti vykdomi vienu metu.
Europai siunčiamas perspėjimas dėl JAV vaidmens
Pastaraisiais metais Europos saugumo diskusijose vis daugiau dėmesio skiriama klausimui, kiek žemynas galėtų apsiginti savarankiškai.
G. Landsbergis yra pasisakęs už glaudesnį Europos valstybių bendradarbiavimą gynybos srityje.
Jis taip pat yra aptaręs Jungtinių ekspedicinių pajėgų – JEF – vaidmenį stiprinant Šiaurės Europos saugumą.
Šiai Jungtinės Karalystės vadovaujamai iniciatyvai priklauso ir Lietuva.
Jos paskirtis – stiprinti dalyvaujančių valstybių bendradarbiavimą ir gebėjimą greitai reaguoti į saugumo krizes.
Tačiau JEF nėra NATO pakaitalas.
Ši iniciatyva papildo platesnę Europos saugumo sistemą.
Ką tokios diskusijos reiškia Lietuvai?
Lietuvai Europos saugumo klausimai turi tiesioginę reikšmę.
Šalis yra NATO ir Europos Sąjungos narė, o jos saugumo politika glaudžiai susijusi su sąjungininkių bendradarbiavimu.
Todėl diskusijos apie JAV įsipareigojimus, Europos gynybos pajėgumus ir tolesnę paramą Ukrainai svarbios ir Lietuvos gyventojams.
Vis dėlto svarbu atskirti ilgalaikį pasirengimą nuo konkrečios grėsmės prognozės.
Raginimas stiprinti Europos gynybą savaime nereiškia, kad karas Lietuvoje yra neišvengiamas.
Tai diskusija apie priemones, kuriomis valstybės siekia sumažinti tokio konflikto tikimybę.
Svarbiausias klausimas – kas būtų, jeigu derybos žlugtų?
Europos valstybės susiduria su sudėtingu pasirinkimu.
Viena vertus, būtina ieškoti diplomatinių galimybių užbaigti karą Ukrainoje.
Kita vertus, reikia numatyti scenarijus, kuriuose derybos užsitęstų arba neduotų rezultato.
G. Landsbergio viešai išsakoma pozicija remiasi argumentu, kad Europa negali savo saugumo grįsti vien palankaus politinio susitarimo viltimi.
Tačiau kaip toks pasirengimas turėtų būti įgyvendintas, kiek jis kainuotų ir kokią atsakomybę prisiimtų atskiros valstybės – tai klausimai, dėl kurių reikalingi konkretūs politiniai sprendimai.
Taikos planas ar pasirengimo planas?
G. Landsbergio keliama diskusija atskleidžia platesnę Europos saugumo dilemą.
Taikos siekis išlieka svarbus, tačiau valstybės taip pat turi vertinti, kokių veiksmų reikėtų, jeigu Rusijos karas prieš Ukrainą tęstųsi.
Esminė politiko žinia – Europa turi būti pasirengusi ne vien palankiausiam scenarijui. Tačiau toks pasirengimas nėra tas pats, kas sprendimas pradėti karą. Jo tikslas būtų sustiprinti Europos saugumą ir sumažinti galimos agresijos riziką.
