Šiuos pusryčius daugelis valgo kasdien: inkstams nepalankių produktų sąrašas gali nustebinti

Pusryčiai dažnai vadinami vienu svarbiausių dienos valgymų, tačiau tai dar nereiškia, kad kiekvienas įprastas pusryčių pasirinkimas yra vienodai palankus sveikatai.

Dešrelės, šoninė, kumpis, stipriai perdirbti pusryčių produktai ar labai sūrūs sumuštiniai daugeliui atrodo visiškai įprastai.

Tačiau būtent vienas dalykas juose gali tapti problema – didelis natrio kiekis.

Inkstai atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant skysčių ir mineralų pusiausvyrą, todėl mitybos įpročiai gali turėti reikšmės jų sveikatai.

Pirmiausia dėmesys krypsta į druską

Nacionalinio diabeto, virškinimo ir inkstų ligų instituto duomenimis, didelę dalį natrio žmonės gauna ne tiesiog papildomai pasūdydami maistą.

Jo gausu jau paruoštuose ir stipriai perdirbtuose produktuose.

Tai gali būti perdirbta mėsa, įvairūs pusgaminiai, padažai, sūrūs užkandžiai ir dalis pusryčiams pasirenkamų gaminių.

Per didelis natrio kiekis skatina organizmą sulaikyti daugiau skysčių ir gali didinti kraujospūdį.

O aukštas kraujospūdis yra vienas svarbių lėtinės inkstų ligos rizikos veiksnių.

Dešrelės, šoninė ir kumpis – vieni akivaizdžiausių pavyzdžių

Daugiausia dėmesio verta skirti perdirbtai mėsai.

Šoninė, kumpis, dešrelės ir įvairūs mėsos gaminiai gali turėti nemažai druskos.

Nacionalinis inkstų fondas perdirbtą mėsą įvardija tarp produktų, kurių kasdienį vartojimą verta riboti dėl didelio natrio kiekio.

Tai nereiškia, kad vieną kartą suvalgytas kumpio sumuštinis „sugadins inkstus“.

Problema labiau susijusi su nuolatiniu mitybos modeliu.

Net kai kurie „nekalti“ pusryčių produktai gali slėpti daug druskos

Natris gali slypėti ir produktuose, kurių žmonės iš karto nelaiko sūriais.

Jo gali būti duonoje, kai kuriuose paruoštuose pusryčių mišiniuose, padažuose ir kituose supakuotuose produktuose.

Todėl vienas paprasčiausių būdų suprasti, ką valgome, – pažvelgti į maistingumo lentelę ant pakuotės.

Svarbu vertinti ne vien produkto skonį.

Maistas nebūtinai turi atrodyti labai sūrus, kad jame būtų nemažai natrio.

Yra ir dar vienas ingredientas, į kurį verta atkreipti dėmesį

Žmonėms, sergantiems lėtine inkstų liga, svarbus gali būti ir fosforas.

Fosforo natūraliai yra daugelyje maisto produktų, tačiau jo junginių taip pat dedama į perdirbtus gaminius.

Todėl medikai rekomenduoja žmonėms, kuriems dėl inkstų veiklos reikia kontroliuoti fosforo kiekį, atkreipti dėmesį į maisto priedus.

Ingredientų sąraše juos galima atpažinti iš pavadinimų, kuriuose yra „phos“ ar atitinkamų fosfatų pavadinimų.

Tačiau sveikam žmogui nereikia savavališkai pradėti vengti visų fosforo turinčių produktų.

O kaip bananai, pomidorai ar avokadai?

Čia atsiranda viena dažniausių klaidų kalbant apie „inkstams pavojingą maistą“.

Kai kuriems žmonėms, sergantiems pažengusia inkstų liga, gydytojas gali rekomenduoti kontroliuoti kalio kiekį.

Tačiau tai nereiškia, kad visi žmonės turėtų vengti kalio turinčių vaisių ir daržovių.

Nacionalinis inkstų fondas pabrėžia, kad nėra vienos universalios „inkstų dietos“.

Mityba priklauso nuo inkstų funkcijos, tyrimų rezultatų, kraujospūdžio, vartojamų vaistų ir kitų aplinkybių.

Ką tada rinktis pusryčiams?

Žmogui, neturinčiam nustatytos inkstų ligos ir specialių gydytojo rekomendacijų, nereikia sudėtingos „inkstų dietos“.

Bendra kryptis gerokai paprastesnė.

Mažiau stipriai perdirbtų ir labai sūrių produktų, daugiau įprasto neperdirbto maisto, vaisių, daržovių ir viso grūdo produktų.

NIDDK rekomenduoja sveikatai palankią mitybą, riboti pridėtinį cukrų ir druską bei, suaugusiesiems, orientuotis į mažiau nei 2300 mg natrio per parą.

Vieno „nuodingo“ produkto nėra

Todėl gąsdinanti frazė, kad tam tikri pusryčiai yra „nuodai inkstams“, nėra mediciniškai tiksli.

Kur kas svarbiau tai, ką žmogus valgo nuolat.

Dažnai pasirenkant labai sūrius, stipriai perdirbtus produktus gali didėti kraujospūdžio ir kitų sveikatos problemų rizika, o tai savo ruožtu gali turėti įtakos inkstams.

Žmonėms, kuriems jau diagnozuota lėtinė inkstų liga, situacija kitokia – kalio, fosforo, baltymų, skysčių ir natrio poreikiai gali labai skirtis, todėl individualų mitybos planą turėtų nustatyti gydytojas arba dietologas.

Taigi svarbiausia ne bijoti vieno produkto, o žiūrėti į visą mitybą. Inkstams palankesnis pasirinkimas dažniausiai prasideda nuo paprasto principo – mažiau labai sūraus ir stipriai perdirbto maisto.