Aidas Užkuraitis
Kalbant apie galimą Rusijos ir NATO konfliktą, Lietuvos, Latvijos ir Estijos vardai dažniausiai atsiduria pačiame diskusijų centre. Tačiau vienas viešai aptariamas hipotetinis scenarijus siūlo pažvelgti į situaciją kitaip.
Jo esmė – jeigu konfrontacija kada nors peržengtų pavojingiausią ribą ir būtų panaudotas branduolinis ginklas, pirmuoju taikiniu nebūtinai taptų Baltijos valstybės.
Toks scenarijus skamba šiurpiai, tačiau iš karto būtina pasakyti svarbiausią dalyką: tai nėra nutekėjęs Rusijos puolimo planas, žvalgybos informacija apie jau pasirinktą taikinį ar prognozė, kad branduolinis smūgis neišvengiamas.
Tai bandymas modeliuoti, kaip teoriškai galėtų vystytis kraštutinė NATO ir Rusijos konflikto eskalacija.
Ir būtent čia atsiranda netikėta detalė – Baltijos šalys tokiame scenarijuje gali būti ne galutinis tikslas, o priemonė kur kas didesnei konfrontacijai su NATO išprovokuoti.
Baltijos šalys – ne vienintelis galimas konflikto centras
Baltijos regionas strateginėse diskusijose minimas neatsitiktinai.
Lietuva, Latvija ir Estija priklauso NATO, ribojasi su Rusija arba Baltarusija, o regione yra ir Kaliningrado sritis.
Tačiau bet koks Rusijos išpuolis prieš NATO valstybę reikštų visiškai kitokio masto krizę nei dabartinis karas Ukrainoje.
NATO 5-asis straipsnis numato, kad vienos Aljanso narės užpuolimas laikomas išpuoliu prieš visas sąjungininkes.
Tai nereiškia, kad automatiškai būtų panaudoti branduoliniai ginklai. Sąjungininkės pačios spręstų, kokių veiksmų reikia imtis.
Tačiau konfliktas akimirksniu įgytų tarptautinį mastą.
Analitikai nagrinėja ir blogiausią įmanomą scenarijų
Karo žaidimuose ir strateginiuose tyrimuose sąmoningai modeliuojamos net labai mažai tikėtinos situacijos.
Jų tikslas nėra nuspėti ateitį.
Priešingai – modeliuojamas blogiausias variantas, kad būtų galima suprasti, kur slypi didžiausia klaidingų sprendimų ir nekontroliuojamos eskalacijos rizika.
Vienas tokių klausimų – ką darytų Maskva, jeigu konvenciniame kare su NATO Rusija atsidurtų itin nepalankioje padėtyje.
Rusija turi didžiulį branduolinį arsenalą, todėl Vakarų strategai negali ignoruoti galimybės, kad ekstremaliomis aplinkybėmis Kremlius mėgintų branduoliniu grasinimu priversti NATO sustabdyti veiksmus.
Tačiau tarp grasinimo ir realaus panaudojimo yra milžiniškas skirtumas.
Kodėl smūgis Baltijos šalims nebūtinai būtų logiškiausias?
Čia atsiranda viena įdomiausių strateginės diskusijos dalių.
Jeigu Rusijos tikslas hipotetiniame konflikte būtų užimti ar kontroliuoti dalį Baltijos regiono, branduolinis smūgis į tą pačią teritoriją galėtų prieštarauti jos pačios tikslams.
Todėl kai kuriuose modeliuose svarstoma visai kita logika.
Branduolinis ginklas galėtų būti panaudotas ne ten, kur vyksta pagrindiniai sausumos veiksmai, o prieš kitą NATO valstybę, siekiant sukelti šoką ir priversti Aljansą sustabdyti atsaką.
Tai vadinama eskalacijos strategija.
Tačiau problema ta, kad niekas negalėtų garantuoti, jog toks „ribotas“ smūgis iš tikrųjų liktų ribotas.
Vienas smūgis galėtų atverti duris nekontroliuojamai grandinei
Branduolinio atgrasymo logika remiasi labai paprasta, bet bauginančia prielaida.
Jeigu viena pusė panaudoja branduolinį ginklą, kita turi gebėti įtikinti priešininką, kad atsakas gali būti nepakeliamas.
Būtent todėl branduolinės valstybės dešimtmečius stengiasi išlaikyti patikimą atgrasymą.
Tačiau realiame kare prasidėtų milžiniška nežinomybė.
Ar vienas smūgis būtų interpretuotas kaip bandymas sustabdyti konfliktą? Ar kaip didesnės atakos pradžia? Ar kita pusė lauktų, kol situacija paaiškės?
Klaidingam sprendimui galėtų pakakti minučių.
Dėl to nemažai ekspertų abejoja pačia „riboto branduolinio karo“ koncepcija.
Pradėti branduolinę eskalaciją būtų įmanoma. Garantuoti, kad ją pavyks sustabdyti – ne.
Dabartinė situacija atrodo kitaip
Skambios hipotetinių scenarijų antraštės gali sudaryti įspūdį, kad Europa jau stovi ant branduolinio karo slenksčio.
Vieša informacija tokios išvados nepatvirtina.
Naujausiose analizėse pabrėžiama, kad Rusija Europoje daugiausia taiko hibridinio spaudimo priemones – kibernetines operacijas, sabotažą, informacinį poveikį ir bauginimą.
Tuo pat metu nėra matoma tokia didelio masto Rusijos pajėgų koncentracija prie NATO sienų, kokios reikėtų plataus masto konvenciniam puolimui.
Tai nereiškia, kad NATO ignoruoja Rusijos keliamą grėsmę.
Priešingai – Baltijos regiono gynyba pastaraisiais metais smarkiai sustiprinta.
Baltijos šalys šiandien ginamos gerokai stipriau
Lietuva, Latvija ir Estija nėra izoliuotos valstybės, kurios konflikto atveju turėtų gintis vienos.
Regione dislokuotos sąjungininkų pajėgos, vyksta bendros pratybos ir stiprinama oro bei priešraketinė gynyba.
Pačios Baltijos šalys taip pat smarkiai didina gynybos finansavimą.
Tai keičia ir Rusijos galimo puolimo skaičiavimus.
Ataka prieš Baltijos valstybę reikštų riziką įsivelti į konfliktą ne tik su trimis nedidelėmis šalimis, bet su visu NATO.
O Aljanse yra trys branduolinės valstybės – JAV, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija.
Todėl branduolinis atgrasymas veikia abiem kryptimis.
Branduoliniai grasinimai naudojami ir psichologiniam spaudimui
Dar viena svarbi detalė – Maskva branduolinę retoriką aktyviai naudoja nuo pat plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios.
Tokie pareiškimai dažnai sustiprėja tada, kai Vakarų valstybės svarsto naują paramą Ukrainai arba priima Rusijai nepalankius sprendimus.
Lietuvos kariuomenės analitikai šią vasarą taip pat perspėjo, kad Rusijos informacinėje erdvėje branduolinė tema naudojama siekiant bauginti Baltijos visuomenes.
Todėl kiekvieną dramatišką pareiškimą apie galimą branduolinį smūgį būtina vertinti labai atsargiai.
Grasinimas, karo žaidimo scenarijus ir realus karinis planas yra trys visiškai skirtingi dalykai.
Ekspertai įspėja dėl kitos grėsmės
Paradoksalu, tačiau didžiausia rizika gali būti ne iš anksto suplanuotas branduolinis karas.
Pavojingesnė gali būti nekontroliuojama eskalacija.
Jeigu prasidėtų tiesioginis NATO ir Rusijos konfliktas, kiekvienas kitos pusės veiksmas būtų vertinamas milžiniško neapibrėžtumo sąlygomis.
Vienas neteisingai suprastas sprendimas galėtų išprovokuoti kitą.
Todėl Šiaurės Europos saugumą nagrinėjantys tyrėjai pabrėžia, kad branduolinio eskalavimo rizikos mažinimas turi išlikti vienu svarbiausių NATO ir Rusijos santykių klausimų.
Skambi antraštė slepia svarbiausią detalę
Taigi teiginį, kad „branduolinis smūgis kliūtų ne Baltijos šalims“, reikėtų suprasti labai konkrečiame kontekste.
Tai nėra perspėjimas, kad Rusija jau pasirinko kitą Europos valstybę.
Tai nėra nutekintas Maskvos branduolinio puolimo planas.
Ir tai nėra prognozė, kad toks smūgis įvyks.
Tai hipotetinis bandymas atsakyti į vieną pavojingiausių šiuolaikinio Europos saugumo klausimų: kaip galėtų vystytis krizė, jeigu Rusijos ir NATO konfliktas peržengtų branduolinę ribą.
O svarbiausia tokio scenarijaus išvada gali būti ne tai, kuri šalis taptų pirmuoju taikiniu.
Kur kas svarbiau tai, kad po pirmojo branduolinio ginklo panaudojimo niekas negalėtų patikimai garantuoti, kur ir kada eskalacija sustotų.
