Tujos – vieni populiariausių dekoratyvinių augalų Lietuvoje. Jos sodinamos kaip gyvatvorės, pavieniai augalai ar kraštovaizdžio akcentai. Dėl savo visžalių spyglių, tankaus šakojimosi ir formavimo galimybių jos puikiai tinka tiek miesto, tiek kaimo sodyboms. Tačiau ne vienas sodininkas susiduria su problema – tujų rudavimu. Dažnai tai pastebima rudenį, bet neretai ir vasaros viduryje, net kai atrodo, kad sąlygos augimui yra puikios.
Kodėl tujos pradeda ruduoti ir ką reikia daryti, kad to išvengtume? Šiame straipsnyje pateikiami esminiai patarimai, padėsiantys išlaikyti tujas sveikas, stiprias ir žaliuojančias.
1. Tinkama sodinimo vieta – pirmas žingsnis sveikų tujų link
Nors tujos laikomos pakankamai atspariais augalais, netinkama sodinimo vieta gali nulemti jų silpnėjimą ir rudavimą. Tujos mėgsta saulėtą ar pusiau saulėtą vietą. Jei jos sodinamos visiškame pavėsyje, augimas lėtėja, o spygliai ima ruduoti nuo vidinių šakų. Taip pat svarbu užtikrinti, kad dirva būtų pralaidi – stovintis vanduo tujų šaknims pražūtingas.
2. Dirvožemio sąlygos – rūgštingumas ir struktūra
Tujos mėgsta lengvai rūgštų arba neutralų dirvožemį. Jei dirvožemis per daug kalkingas arba per sunkus, šaknys negauna pakankamai oro, o maisto medžiagos sunkiai pasisavinamos. Tai ilgainiui pasireiškia rudavimu. Prieš sodinant, verta dirvą praturtinti kompostu, durpėmis, o sunkesnėse dirvose – įmaišyti smėlio. Dirvožemio pH turėtų būti apie 6–7.
3. Tinkamas laistymas – nei per daug, nei per mažai
Tujos nemėgsta sausros, tačiau ir perlaistymas joms žalingas. Jaunos tujos pirmuosius 2–3 metus turėtų būti laistomos reguliariai – ypač sausros metu. Geriausia – anksti ryte arba vakare, ne ant spyglių, o ties šaknimis. Jei laistoma per dažnai, šaknys ima pūti, o tai išprovokuoja rudavimą. Vasarą užtenka giliai palaistyti vieną–du kartus per savaitę, priklausomai nuo oro sąlygų.
4. Tręšimas – stiprioms ir atsparioms tujoms
Per menkas tręšimas lemia silpną augimą, o per stiprus – nudegimus ir rudos dėmės ant spyglių. Pavasarį (balandį–gegužę) tujas reikėtų patręšti lėto poveikio trąšomis su azotu, fosforu ir kaliu. Vasaros viduryje – tik fosforo ir kalio turinčiomis trąšomis. Rudenį trąšų naudoti nereikėtų, nes tai skatina jaunų ūglių augimą, kurie nespėja sumedėti ir nušąla žiemą.
Liaudiška priemonė – medžio pelenai. Jie padeda stiprinti augalo struktūrą, o sumaišius su vandeniu galima naudoti kaip prevencinį purškiklį nuo grybinių ligų.
5. Prevencija nuo ligų ir kenkėjų
Rudavimą gali sukelti ir ligos – dažniausiai grybinės infekcijos, tokios kaip šaknų puvinys ar įvairūs spyglių grybeliai. Prevencija – oro cirkuliacija tarp augalų, neperlaistymas, laiku šalinamos nudžiūvusios ar pažeistos šakos. Kartą per sezoną galima nupurkšti silpnu vario preparatu ar natūraliomis priemonėmis, pavyzdžiui, česnakų nuoviru.
Tujos kartais puolamos kenkėjų – žievėgraužiai, tujinės amarai ar voratinklinės erkės. Reguliarus apžiūrėjimas ir greita reakcija – sėkmingos prevencijos raktas. Pastebėjus besikeičiančią augalo spalvą ar matomus vabzdžius, reikėtų naudoti biologinius ar natūralius insekticidus.
6. Tinkamas genėjimas – ne tik estetika, bet ir sveikata
Vidinių šakų rudavimą dažnai sukelia per tankus augimas. Tujos reikalauja formavimo – šalinant per tankias ar į augalo vidų augančias šakas, pagerėja oro cirkuliacija, augalas stiprėja, o ligų tikimybė mažėja. Genėti reikia pavasarį arba liepos pradžioje, kai aktyvus augimas sulėtėja. Negenėkite per vėlai – rudenį atliktas genėjimas gali pakenkti, nes augalas nespėja pasiruošti šalčiams.
7. Apsauga nuo žiemos pavojų
Tujos gali pradėti ruduoti žiemą arba pavasarį dėl per deginančios saulės ar šalčio pažeidimų. Tai vadinamasis fiziologinis džiūvimas, kai žiemą per šaltį šaknys negali siurbti vandens, o saulė „ištraukia“ drėgmę iš spyglių.
Norint to išvengti, rekomenduojama rudenį gausiai palaistyti augalus ir mulčiuoti šaknis, o ypač saulėtose vietose augančias tujas pridengti nuo saulės šviesą atspindinčiu audiniu (agrodanga). Taip pat žiemą reikia saugoti augalus nuo sniego slėgio ir druskų, jei jos auga šalia kelių.
Išvengti tujų rudavimo – įmanoma
Tujos – tvirti, tačiau ne visada atlaidūs augalai. Rudavimas – ženklas, kad kažkas jų priežiūroje ne taip. Dažniausios priežastys – netinkama sodinimo vieta, prastas laistymo režimas, per tankus augimas, ligos ar netinkamas tręšimas. Svarbiausia – stebėti augalą, reaguoti į pirmuosius pokyčius ir nesiimti drastiškų veiksmų pavėluotai.
Laikantis paprastų, bet nuoseklių priežiūros taisyklių, jūsų tujos žaliuos visus metus – tankios, sveikos ir be jokių rudų dėmių.