Aidas Užkuraitis
Karą galima sekti žemėlapiuose, skaičiuoti užimtus kilometrus ir kasdien skaityti pranešimus apie pasikeitusią fronto liniją. Tačiau nuvykus į Ukrainos rytus skaičiai įgauna visiškai kitą prasmę – vietovės, kurios dar neseniai buvo pilnos žmonių, per palyginti trumpą laiką gali virsti beveik neatpažįstamomis.
Būtent tokį vaizdą savo kelionėje po Ukrainą aprašo DELFI žurnalistas, stebėjęs, kaip Rusijos pajėgos mėgina stumtis pirmyn Donecko srityje, o gyvenimas netoli fronto vis labiau traukiasi.
Tai nėra istorija apie vieną mūšį. Tai pasakojimas apie tai, kas nutinka miestui, kai frontas prie jo artėja mėnesį po mėnesio.
Žemėlapyje – vos keli kilometrai, tačiau realybėje jie gali reikšti viską
Stebint karą iš Lietuvos kartais gali atrodyti, kad kelių kilometrų fronto linijos pasislinkimas nėra didelis pokytis.
Ukrainoje tokia perspektyva pasikeičia.
Keli kilometrai gali reikšti, kad anksčiau santykinai saugesnė gyvenvietė patenka vis arčiau kovų zonos. Tuomet keičiasi žmonių kasdienybė, intensyvėja evakuacija, užsidaro parduotuvės ir paslaugos, o gatvėse lieka vis mažiau gyventojų.
Dar po kurio laiko vietovė, kurią žurnalistas prisimena iš ankstesnės kelionės, gali atrodyti visiškai kitaip.
Būtent ši lėta transformacija tampa viena sunkiausiai suvokiamų karo dalių.
Sugrįžus į tas pačias vietas laukė vaizdas, kurio nesinorėjo pamatyti
Ukrainos rytų miestų likimą ypač aiškiai parodė Pokrovsko kryptis.
Prieš plataus masto karą Pokrovskas buvo gyvas Donecko srities miestas, kuriame gyveno dešimtys tūkstančių žmonių. Vėliau jis tapo itin svarbiu Ukrainos gynybos ir logistikos tašku.
Rusijos pajėgoms artėjant prie miesto, gyvenimas jame pradėjo sparčiai trauktis.
Gyventojai buvo raginami evakuotis, mažėjo veikiančių įstaigų, nutrūko dalis įprastų paslaugų.
Po ilgų kovų iš miesto, kurį žmonės prisiminė kaip normalų regiono centrą, liko stipriai nuniokota vietovė.
Tačiau baisiausia buvo ne vien tai, kas jau sunaikinta
Kelionė per Ukrainą leidžia pamatyti ir kitą karo etapą – miestus, kurie dar nėra virtę griuvėsiais, tačiau jau gyvena laukdami, kas bus toliau.
Žmonės tokiose vietose turi priimti sprendimus, kurių taikos metu net nereikėtų svarstyti.
Likti savo namuose ar išvažiuoti? Ką pasiimti? Kur apsistoti? Ar dar bus galima sugrįžti?
Kai kurie gyventojai išvyksta anksti. Kiti delsia iki paskutinės akimirkos, nes jų namai, šeimos istorija ir visas gyvenimas yra būtent ten.
Todėl žemėlapyje pažymėtas dar vienas fronto linijos pokytis vietos žmonėms nėra abstrakti karinė statistika.
Viena kelionė parodė, kaip greitai gali pasikeisti visas miestas
Ypač stiprų įspūdį palieka galimybė palyginti tą pačią vietą skirtingu metu.
Pirmojo apsilankymo metu mieste dar galima sutikti daugiau žmonių, veikia dalis parduotuvių, keliuose juda automobiliai.
Kitą kartą vaizdas jau kitoks.
Dar vėliau miestas gali būti beveik tuščias.
Karas tokiu būdu nėra vienas staigus momentas. Kartais tai ilgas procesas, kai normalus gyvenimas iš vietovės traukiasi dalimis.
Pirmiausia išvyksta šeimos su vaikais, vėliau užsidaro verslai, mažėja viešojo transporto ir paslaugų, o galiausiai lieka tik nedidelė dalis gyventojų.
Pokrovskas tapo simboliu to, ką Rusijos puolimas palieka po savęs
Pokrovsko istorija šiame kare ypač iškalbinga.
Dar prieš kelerius metus tai buvo svarbus regioninis centras.
Rusijai pradėjus intensyvų puolimą Donecko srityje, miestas ilgainiui atsidūrė vienoje svarbiausių fronto krypčių.
Kovos tęsėsi mėnesių mėnesius.
2025 metais padėtis dar labiau blogėjo, o 2026-aisiais miestas jau buvo virtęs stipriai nuniokota teritorija. Gyventojų skaičius, palyginti su laikotarpiu prieš karą, buvo dramatiškai sumažėjęs.
Tačiau Pokrovskas nėra vienintelė tokia vieta.
Bachmutas, Avdijivka ir kiti Ukrainos rytų miestai jau anksčiau parodė panašų scenarijų: ilgos kovos, masinė evakuacija ir milžiniška žala miestui.
Ir čia atsiskleidžia viena didžiausių karo iliuzijų
Kasdien skaitant karo naujienas lengva priprasti prie žodžių „puolimas“, „atsitraukimas“, „užimta gyvenvietė“ ar „frontas pasislinko“.
Tačiau už kiekvieno tokio sakinio yra žmonių gyvenimai.
Miestas nėra tik teritorija žemėlapyje.
Tai mokyklos, daugiabučiai, parduotuvės, parkai ir namai, kuriuose žmonės planavo savo ateitį.
Kai frontas persikelia per tokią vietą, prarandama gerokai daugiau nei keli kvadratiniai kilometrai.
Rusija spaudžia toliau – tačiau kiekvienas kilometras kainuoja milžiniškai
Maskvos tikslai Ukrainos rytuose nepasikeitė – Rusijos pajėgos ir toliau siekia užimti likusią Donecko srities teritoriją.
Tačiau fronto pokyčiai dažnai vyksta lėtai.
Mūšiai dėl atskirų miestų gali tęstis mėnesius, o kai kuriais atvejais – dar ilgiau.
Todėl žemėlapyje nedidelis teritorinis pokytis gali slėpti ilgą ir destruktyvų procesą.
Ukrainai tai reiškia ne tik karinį spaudimą. Kiekvienas prie fronto priartėjęs miestas tampa dar viena humanitarine problema – reikia evakuoti gyventojus, užtikrinti jų apgyvendinimą ir pasirūpinti žmonėmis, kurie atsisako išvykti.
Vienas klausimas kelionėje vis grįžta – kas čia bus kitą kartą?
Būtent tai gali būti sunkiausia stebint karą ne pirmą kartą.
Atvykęs į miestą žurnalistas nežino, kaip ši vieta atrodys po pusmečio.
Ar žmonės vis dar vaikščios tomis pačiomis gatvėmis? Ar veiks parduotuvė? Ar stovės tas pats pastatas?
Ukrainos rytuose atsakymai į tokius klausimus kartais pasikeičia greičiau, nei galima tikėtis.
Ir todėl kelionė į fronto pašonę suteikia perspektyvą, kurios negali parodyti net pats tiksliausias karo žemėlapis.
Jame matyti linijos ir spalvos. Vietoje matyti visai kas kita – kaip iš miesto pamažu dingsta žmonės ir įprastas gyvenimas, o po ilgų kovų vieta, kuri dar neseniai buvo kažkieno namai, gali tapti beveik neatpažįstama.
