Sveiki, mano vardas Kristina. Esu kilusi iš nedidelio kaimo Smolensko srityje. Šiais metais išvykau į koledžą Smolenske. Neturime daug pinigų, šeimoje yra du jaunesni broliai, todėl nusprendėme išsinuomoti kambarį iš močiutės, trijų kambarių bute. Turėjome išsikraustyti iš bendrabučio, ten buvo labai triukšminga ir nebuvo kaip pasiruošti pamokoms. Pasisekė, kad radau kambarį beveik šalia koledžo, nereikėjo leisti pinigų autobusui. Mano situacijoje svarbus kiekvienas centas. Ir valgyti noriu ką nors skanaus, ir bent kartą per savaitę nueiti į klubą ar kiną
. Draugai mane gąsdino, kad nereikėtų nuomotis kambarių iš moterų, neturėsi jokių problemų. Neik ten, nesėdėk čia, netriukšmauk, nesinešiok keptuvės ar indų, nesivesk draugų ir draugių, neįsijunk televizoriaus po 20 valandos. Bet man pasisekė. Močiutė buvo maloni, adekvati ir bendraujanti. Ji sakė, kad turi nuomotis kambarį, nes jos pensija nedidelė, o komunalinis mokestis kasmet didėja. Ji parodė man savo kambarį ir susitarė, kad mokėsiu kiekvieno mėnesio dešimtą dieną. Šaldytuve ji man paskyrė lentyną
. Na, o kai pradėjau ten dėti maistą, neatsispyriau ir pažiūrėjau, kas ten guli močiutės. Kaip ji sugeba išgyventi iš mažos pensijos ir dar kažką valgyti. Pasakyti, kad nustebau, reiškia nieko nepasakyti. Šaldytuvas buvo praktiškai pilnas maisto. Šaldiklyje tvarkinguose maišeliuose buvo maltos mėsos ir mėsos. Naminiai koldūnai. Supjaustyta ir šviežia užšaldyta žuvis. Žuvų galvos atskirai. Šaldytos daržovės, vaisiai, konservai, žolelės. Spintelėje – įvairių rūšių grūdai ir makaronai, sandėliuke – maišas bulvių. Yra ką virti sriubą ir kepti. Tiesą sakant, buvau priblokštas. Čia tu lauki, kol tėvai skirs tau penkiaženklę stipendiją, dirbi puse etato, ir vis tiek tau neužtenka.
Vakare susėdome su močiute išgerti arbatos, na, o aš negalėjau nepaklausti, kaip su tokia pensija jos šaldytuvas pilnas, o ji dar sugeba susimokėti komunalinius mokesčius.
Močiutė nusišypsojo ir pasakė, kad gyvenimas ir poreikiai išmokė
ją
tinkamai paskirstyti biudžetą
.
Ji perka konservus pagal akcijas, ir iš karto po kelis vienetus. Iš žuvies konservų, pakepintų su sviestu ir svogūnais, galima pasigaminti skanią sriubą. Anksčiau, kai buvau jaunesnė, turėjau namelį, iš ten buvo padėti. Dabar žolelių, daržovių ir vaisių atsargas ji kaupia turguje, sezono metu tai nebrangu sodybų savininkams. Kažką užšaldo, kažką konservuoja, kažką džiovina. Bet kurią akimirką gali atidaryti stiklainį su druska ar marinuotais agurkais – tai skanėstas bulvių košei. Vietoj taukų ji ima kiaulienos žarnų lašinius ir juos užšaldo – tai pigu, o kepti ant jų skanu.
Ji perka mėsos atraižas, jas susuka ant mėsmalės, ir tai yra maltinukai. Ją galima naudoti bent jau koldūnams, bent jau kepiniams, bent jau makaronams kepti. Taip pat perka šviežią upės žuvį. Ji pigesnė nei jūros žuvis, o kokybė geresnė. Ji iš karto atskiria filė. Iš nugarinės ir galvos ji verda sriubą. Viskas eina į verslą
. Grūdų netrūksta, jų turi kiekviena parduotuvė. Bet ji perka daugiau, jei yra atsargų
. Galų gale, kaip ji sakė, aš visiškai apsirūpinu. Vienintelis dalykas, kurį ji perka, yra duona, pienas ir saldumynai. Jos mėgstamiausias šokoladas su triufeliais. Kai jie pigesni, ji iš karto pasiima porą kilogramų.
Tiesą sakant, esu labai sužavėtas. Mes, jauni žmonės, nemokame taip paskirstyti pinigų. Daug ko iš jos išmokau. Niekada nežinai, kaip susiklostys gyvenimas – visada reikia mokėti tinkamai panaudoti tai, ką turi.