Aidas Užkuraitis
Spalio 6-oji Lietuvos muzikos pasauliui – ypatinga ir jautri diena. Lygiai prieš 11 metų, 2015-ųjų spalio 6-osios rytą, Lietuvą apskriejo žinia apie vieno ryškiausių šalies estrados atlikėjų Stasio Povilaičio mirtį.
Praėjo daugiau nei dešimtmetis, pasikeitė muzikos kartos ir klausytojų įpročiai, tačiau maestro kūriniai niekur nedingo. Jie iki šiol skamba koncertuose, šventėse ir žmonių namuose, o pats S. Povilaitis tebėra prisimenamas kaip vienas iš Lietuvos estrados simbolių.
Jo gyvenimo istorijoje netrūko nei netikėtų posūkių, nei didžiulio pripažinimo. Tačiau paskutiniai metai maestro buvo gerokai tylesni.
Paskutinį kartą prieš publiką stojo likus vos trims mėnesiams iki mirties
Paskutiniais gyvenimo metais S. Povilaitis scenoje pasirodydavo vis rečiau.
Rimtesnės sveikatos problemos prasidėjo dar 2012 metais, o vėliau atlikėjui teko vis labiau atsitraukti nuo aktyvaus koncertinio gyvenimo.
Tačiau vienas paskutinių jo pasirodymų tapo simboliškas.
2015 metų liepos 6-ąją S. Povilaitis kartu su Algirdu Kaušpėdu ir kitais atlikėjais Palangoje dalyvavo akcijoje „Tautiška giesmė aplink pasaulį“.
Ant Palangos tilto skambėjusi „Tautiška giesmė“ tapo vienu paskutinių kartų, kai publika maestro išvydo viešai.
Po trijų mėnesių atėjo skaudi žinia.
Spalio 6-osios rytą Lietuva išgirdo tai, kuo gerbėjams buvo sunku patikėti
Stasys Povilaitis mirė 2015 metų spalio 6 dieną.
Jam buvo 68-eri.
Vėliau paskelbta, kad atlikėjo gyvybę nusinešė plaučių vėžys. Buvo teigiama, kad su liga maestro galėjo kovoti maždaug trejus metus.
Pagal paties atlikėjo valią jo urna su palaikais buvo palaidota Palangos miesto kapinėse.
Palanga S. Povilaičio gyvenime užėmė ypatingą vietą. Būtent su šiuo miestu susijusi ne tik jo kūrybinio gyvenimo dalis, bet ir viena neįtikėtina vaikystės istorija.
Būdamas vos 12-os dėl mergaitės padarė tai, ko šeima tikriausiai nesitikėjo
S. Povilaitį nuo vaikystės pažinojęs jo bičiulis Saulius Žulkus yra pasakojęs apie vieną maestro jaunystės nuotykį.
Būdamas maždaug 12 metų Stasys susirašinėjo su Palangoje gyvenusia mergaite.
Tuo metu būsimasis atlikėjas gyveno Kaune.
Po konflikto su mama berniukas esą pats išvyko į Palangą ieškoti savo draugės. Kaip tiksliai tokio amžiaus vaikas sugebėjo vienas pasiekti pajūrį, jo bičiuliui taip ir liko paslaptis.
Atvykęs Stasys kurį laiką slapstėsi sandėliuke, o mergaitė jam atnešdavo maisto.
Tuomet niekas negalėjo numatyti, kad po daugelio metų Palanga taps miestu, su kuriuo S. Povilaičio vardas bus siejamas ypač stipriai.
O dainuoti viešai pradėjo dar anksčiau – viską nulėmė atsitiktinumas Kaune
Dar įdomesnė yra S. Povilaičio pirmojo viešo pasirodymo istorija.
Jo mama dirbo virėja garsiajame Kauno „Metropolio“ restorane, todėl berniukas ten dažnai apsilankydavo.
Kartą restorane repetavo orkestras.
Pasak S. Žulkaus prisiminimų, kažkas užsiminė, kad netoliese yra mažas berniukas, mokantis dainuoti.
Stasį pakvietė į salę.
Jam tebuvo apie dešimt metų, tačiau būsimas Lietuvos estrados grandas jau tada atliko vieną Franko Sinatros repertuaro kūrinį.
Pasirodymas sulaukė didelio dėmesio.
Tai buvo vienas pirmųjų žingsnių į sceną, kurioje vėliau S. Povilaitis praleido dešimtmečius.
Žingsnis po žingsnio jis tapo žmogumi, kurio dainas mokėjo beveik visa Lietuva
Profesionalioje scenoje S. Povilaitis pradėjo reikštis septintajame dešimtmetyje.
1967 metais jis tapo Baltijos šalių konkurso „Liepajas Dzintars“ laureatu.
Vėliau sekė dešimtmečiai koncertų ir daugybė kūrinių, kurie tapo neatsiejama lietuviškos estrados dalimi.
S. Povilaičio populiarumą lėmė ne vien balsas. Gerbėjai ir kolegos prisimena jo eleganciją, santūrumą, humorą ir išskirtinį sceninį stilių.
Scenoje jis atrodydavo taip, tarsi būti prieš publiką jam būtų visiškai natūralu.
Kolegos iki šiol prisimena vieną jo savybę, kuri muzikos pasaulyje nėra savaime suprantama
Apie S. Povilaitį kalbėję kolegos ne kartą pabrėžė jo charakterį.
Dainininkas Edmundas Kučinskas yra prisiminęs, kad maestro vengdavo intrigų ir kolegų apkalbų.
Net kalbėdamas apie jaunesnius atlikėjus jis esą nesistengdavo jų menkinti.
Tai padėjo sukurti S. Povilaičio, kaip tikro scenos džentelmeno, reputaciją – žmogaus, kuris scenoje buvo žvaigždė, tačiau už jos ribų nesistengė savo statuso demonstruoti.
Per karjerą apdovanojimų buvo daugybė – vienas jų įteiktas likus vos dvejiems metams iki mirties
S. Povilaičio indėlis į Lietuvos kultūrą buvo įvertintas ne kartą.
1991 metais jam skirta Antano Šabaniausko premija, 1997-aisiais atlikėjas pelnė „Bravo“ statulėlę už nuopelnus muzikai.
Tais pačiais metais S. Povilaitis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.
2007 metais jam skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
2013-aisiais atlikėjas apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“, o M.A.M.A. ceremonijoje jam įteiktas apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus.
Tai buvo oficialus įvertinimas to, ką klausytojai jau seniai žinojo – S. Povilaitis tapo gerokai daugiau nei vien savo laikmečio populiariu atlikėju.
Praėjo 11 metų, tačiau nutiko tai, kas pavyksta tik nedaugeliui
Muzikos pasaulyje vienuolika metų – ilgas laikas.
Atsiranda naujų atlikėjų, keičiasi muzikos stiliai, o dalis kadaise populiarių kūrinių pamažu pasitraukia iš viešumos.
Su Stasio Povilaičio palikimu atsitiko kitaip.
Jo dainos tebeskamba, o jaunesni klausytojai maestro kūrybą atranda iš naujo. Palangoje saugomas jo atminimas, apie jį pasakojamos istorijos, o kolegos ir gerbėjai vis dar prisimena ne tik scenos žvaigždę, bet ir žmogų.
2015 metų spalio 6-ąją Stasio Povilaičio gyvybė užgeso. Tačiau praėjus lygiai 11 metų paaiškėjo tai, ko neįmanoma įrašyti į jokį apdovanojimų sąrašą – Lietuva jo nepamiršo.
