Dviejų vaikų netekęs Virgilijus Jonaitis prabilo apie gyvenimą po tragedijos: vienas sprendimas viską pakeitė

Prieš beveik du dešimtmečius Lietuvą sukrėtusi Jonaičių šeimos tragedija paliko gilų pėdsaką ne tik Kelmės rajone, bet ir visoje šalyje. 2007 metais Petrališkės kaime motina nužudė du savo sūnus. Jų tėvui Virgilijui Jonaičiui teko ne tik išgyventi neįsivaizduojamą netektį, bet ir pasirūpinti trimis likusiais vaikais. Praėjus devyneriems metams po tragedijos vyras pirmą kartą plačiau papasakojo, kaip šeimai pavyko susikurti kitokį gyvenimą.

Ši istorija iki šiol prisimenama kaip viena skaudžiausių šeimos tragedijų Lietuvoje.

Tačiau už plačiai nuskambėjusios baudžiamosios bylos liko ir kita istorija – apie tėvą, kuriam teko vienam auginti tris vaikus ir ieškoti būdo, kaip šeimai gyventi toliau.

2016 metų rugsėjį žurnalistės Laimos Lavastės kalbintas Virgilijus Jonaitis atskleidė, kad po tragedijos priėmė radikalų sprendimą.

Jis pardavė šeimos turtą, paliko Petrališkės kaimą ir su vaikais persikėlė į Šeduvą.

Vyras neslėpė, kad ankstesnėje gyvenamojoje vietoje likti buvo pernelyg sunku.

Tragedija, kurios Lietuva nepamiršo

2007 metų kovą Kelmės rajone, Petrališkės kaime, buvo nužudyti du Jonaičių šeimos vaikai – dvylikametis Mantas ir aštuonmetis Tomas.

Dėl nusikaltimo buvo nuteista jų motina Alma Jonaitienė, vėliau susigrąžinusi Bružaitės pavardę.

Teismas jai skyrė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.

Nusikaltimas sukrėtė vietos bendruomenę. Šeimą pažinoję žmonės sunkiai galėjo patikėti tuo, kas įvyko.

Tačiau didžiausia netekties našta teko artimiesiems.

Šeimoje liko dar trys vaikai, kuriems reikėjo ne tik kasdienės priežiūros, bet ir saugumo, pastovumo bei galimybės augti.

Jų tėvas V. Jonaitis nusprendė vaikus auginti pats.

Sprendimas, kurio niekas negalėjo priimti už jį

Po tragedijos vyras susidūrė su visiškai pasikeitusia kasdienybe.

Iki tol šeimos gyvenime pareigos buvo pasiskirsčiusios tarp abiejų tėvų.

Dabar viskas atiteko vienam žmogui.

V. Jonaitis turėjo rūpintis vaikų maistu, drabužiais, mokykla, namų ruoša ir šeimos finansais.

Jam teko išmokti daugybės kasdienių darbų, kurių anksčiau galbūt nereikėjo atlikti vienam.

Tačiau vyras buvo apsisprendęs – likusių vaikų svetimiems auginti neatiduos.

Šis sprendimas tapo naujo šeimos gyvenimo pradžia.

Svarbiausia buvo išlaikyti šeimą kartu ir užtikrinti vaikams kuo stabilesnę aplinką.

Kodėl šeima paliko Petrališkę?

Vienas reikšmingiausių V. Jonaičio sprendimų buvo išvykti iš kaimo, kuriame šeima gyveno iki tragedijos.

Petrališkėje liko jų namai, ūkis ir daugybė prisiminimų.

Tačiau vyras jautė, kad ši vieta jam ir vaikams nuolat primena patirtą netektį.

Todėl nusprendė parduoti žemę, gyvulius ir gyvenamąjį namą.

Su vaikais jis persikėlė į savo gimtąją Šeduvą.

2016 metais kalbėdamas apie šį sprendimą vyras ištarė žodžius, tapusius visos jo istorijos simboliu:

„Viską pradėjome iš naujo, nuo nulio.“

Tai buvo ne tik gyvenamosios vietos pakeitimas.

Šeimai teko susikurti naują kasdienybę, užmegzti naujus ryšius ir prisitaikyti prie kitokios aplinkos.

Naujuose namuose svarbiausi buvo vaikai

Persikėlęs į Šeduvą, V. Jonaitis pirmiausia įsigijo nedidelį butą.

Vėliau šeimos gyvenimo sąlygoms pagerėjus, jį pakeitė erdvesniu.

2016 metais vyras pasakojo gyvenantis bute, kuriame abu kartu su juo augę vaikai turėjo atskirus kambarius.

Tuo metu dvyniams – sūnui ir dukrai – buvo penkiolika metų.

Jie jau mokėsi devintoje klasėje.

Kai šeimą ištiko tragedija, dvyniams buvo vos šešeri.

Todėl didžioji jų vaikystės dalis prabėgo augant su tėvu.

Šeduvoje V. Jonaitis įsidarbino vairuotoju tarptautinių krovinių pervežimo bendrovėje.

Darbas buvo susijęs su ilgomis kelionėmis po Europą.

Kartais komandiruotės trukdavo mėnesį ar ilgiau.

Kad vaikai neliktų be priežiūros, vyras pasirūpino pagalba namuose – pasamdė tame pačiame name gyvenusią moterį.

Vyresnioji dukra pasirinko gyvenimą užsienyje

2016 metais V. Jonaitis taip pat papasakojo apie vyriausiąją dukrą.

Baigusi gimnaziją ji išvyko gyventi į Londoną.

Ten sukūrė šeimą ir susilaukė dviejų dukterų.

Vyras pasakojo, kad palaiko ryšį su dukra ir jos šeima.

Jis su jaunesniaisiais vaikais buvo nuvykęs į Londoną, kur kartu praleido žiemos šventes.

Dukra su savo šeima taip pat lankėsi Lietuvoje.

Tėvas džiaugėsi, kad jos gyvenimas klostosi gerai.

Nors šeimos narius skyrė atstumas, jų bendravimas nenutrūko.

Tai buvo svarbi naujo gyvenimo dalis – išlaikyti šeimos ryšius nepaisant skirtingų gyvenamųjų vietų.

Šeduvos gyventojai pastebėjo, kaip pasikeitė šeimos gyvenimas

2016 metais apie V. Jonaitį kalbėjo ir jį pažinoję Šeduvos gyventojai.

Vietos žmonės pasakojo matantys, kiek pastangų vyras deda augindamas vaikus.

Jie atkreipė dėmesį į jo darbštumą, rūpinimąsi šeimos buitimi ir siekį užtikrinti vaikams geresnes gyvenimo sąlygas.

Viena nuo vaikystės V. Jonaitį pažinojusi gyventoja pasakojo, kad šeima netgi buvo išvykusi atostogauti į Egiptą.

Jos vertinimu, vyras daug dirbo, kad vaikams nieko netrūktų.

Šie aplinkinių prisiminimai atskleidė kitokią V. Jonaičio gyvenimo pusę nei ta, kurią visuomenė matė iš karto po tragedijos.

Kasdienis šeimos gyvenimas pamažu tapo stabilesnis.

Senieji namai liko praeityje

2016 metais žurnalistė apsilankė ir buvusioje Jonaičių sodyboje Petrališkėje.

Tuo metu namas jau turėjo kitus savininkus.

Pastatas buvo apleistas, o buvusios šeimos gyvenimo ženklai pamažu nyko.

Kaimo gyventojai pasakojo, kad namą įsigiję kaimynai labiau domėjosi žeme nei pačiu pastatu.

Ši vieta vietos bendruomenei vis dar priminė skaudžius 2007 metų įvykius.

Tačiau V. Jonaitis savo gyvenimą jau buvo perkėlęs kitur.

Šeimai svarbiausia buvo ne išsaugoti buvusius namus, o sukurti aplinką, kurioje vaikai galėtų augti be nuolatinio visuomenės dėmesio.

Tėvas nenorėjo, kad praeitis valdytų vaikų ateitį

Vienas sudėtingiausių išbandymų šeimai buvo ne tik pati netektis, bet ir po jos kilęs viešumas.

Tragedija ilgai buvo aptarinėjama žiniasklaidoje.

V. Jonaitis pasakojo jautęs, kad aplinkiniai nuolat stebi ir vertina jo elgesį.

Toks dėmesys šeimai kėlė papildomą įtampą.

Ypač jautrus buvo klausimas, kaip viešumas veikia vaikus.

Jie turėjo teisę augti, mokytis, bendrauti su draugais ir kurti savo ateitį, nebūdami nuolat siejami su motinos padarytu nusikaltimu.

Todėl persikėlimas į kitą miestą šeimai reiškė ir galimybę susigrąžinti daugiau privatumo.

V. Jonaitis 2016 metais aiškiai sakė nenorintis palaikyti ryšių su buvusia žmona.

Jo teigimu, svarbiausia buvo gyvenimas, kurį jis kartu su vaikais susikūrė po tragedijos.

Praėjo beveik dvidešimt metų: ką apie šeimą žinome dabar?

Svarbu pabrėžti, kad V. Jonaičio pasakojimas apie naują gyvenimą buvo paskelbtas 2016 metų rugsėjo 18 dieną.

Tai nėra naujas 2026 metų interviu.

Nuo tragedijos 2007 metais praėjo beveik du dešimtmečiai, tačiau patikimai patvirtintų naujų duomenų apie dabartinį šeimos gyvenimą šiame pasakojime nėra.

Todėl nebūtų tikslu teigti, kad vyras šiandien vis dar dirba tą patį darbą, gyvena tame pačiame bute ar kad jo vaikų gyvenimas klostosi taip pat, kaip prieš dešimt metų.

Vis dėlto 2016 metais pateiktas liudijimas išlieka reikšmingas.

Jis parodo, kokių pastangų reikėjo tėvui, kad po skaudžios netekties galėtų pasirūpinti likusiais vaikais.

Istorija, kurios centre – ne nusikaltimas, o šeimos ateitis

Jonaičių šeimos tragedija visada liks skaudžia Lietuvos kriminalinės istorijos dalimi.

Tačiau Virgilijaus Jonaičio pasakojimas leidžia pažvelgti į įvykius kitu kampu.

Po teismo procesų ir didelio visuomenės dėmesio gyvenimas nesustojo.

Liko trys vaikai, kuriems reikėjo tėvo rūpesčio, namų ir kasdienio stabilumo.

Vyras nusprendė išvykti iš Petrališkės, pradėjo dirbti naują darbą, įsigijo būstą ir rūpinosi vaikų ateitimi.

Tai nereiškia, kad patirta netektis buvo pamiršta.

Tačiau šeima siekė gyventi toliau, išsaugodama tarpusavio ryšį.

Prieš dešimtmetį ištarti V. Jonaičio žodžiai apie pradžią nuo nulio iki šiol išlieka svarbiausia šio pasakojimo mintimi. Po tragedijos jis pasirinko ne užsidaryti praeityje, o pasirūpinti tuo, kas liko svarbiausia – savo vaikais ir jų ateitimi.