Bendra kolektyvizacija padarė galą kaimui. Iš darbščių valstiečių atėmusi jų sklypus, sovietų valdžia nukirto gyvą šaknį, kuri savininką laikė šalia jo žemės. Galimybė likti be nieko patiko nedaugeliui, o kaimo jaunimas bėgo į miestus ieškoti geresnio gyvenimo. Kadangi kolūkiams reikėjo darbo jėgos, valdžia ėmė visais būdais išlaikyti jaunus specialistus. Be vadovybės leidimo žmonės neturėjo teisės išeiti iš ūkio.
Kaimo jaunimas
Kaimo jaunimas dažniausiai nepalikdavo tam tikros vietovės ribų. Jaunikiai noriai rinkdavosi porą iš vietinių merginų arba siųsdavo piršlius į gretimus kaimus. Todėl dauguma giminaičių buvo šalia. Ir iš sielvarto, ir iš džiaugsmo jie visada atsiliepdavo į pagalbos šauksmą, o atėjus globėjų šventės dienai visi namai prisipildė svečių. Kaimo vietovėse jiems visada tekdavo sunkiai dirbti, bet mokėjo ir atsipalaiduoti: dainuodavo dainas iki užkimo ir šoko, kol nukris.
Tada vyravo gyvas bendravimas. Jaunimas susitikdavo susibūrimuose ir masinėse šventėse, kur susirinkdavo vaikinai iš visų apylinkių. Kadangi pažintis įvyko asmeniškai, o papildomos informacijos apie asmenį nesunkiai buvo galima gauti iš giminių ar bendrų pažįstamų, karčių nusivylimų nebuvo.
Mano močiutės istorija
Taip mano močiutė ištekėjo už vaikino iš gretimo kaimo, ir jie gyveno tobuloje santarvėje iki brandžios senatvės. Ji kilusi iš gausios šeimos. Tai nieko negalėjo nustebinti, tačiau pažymėtina, kad Dievas porai atsiuntė tik dukteris. Seserys užaugo ir virto gražiomis vedybinio amžiaus merginomis.
Ponai neleido jiems praeiti. Mano senelis buvo labai flegmatiškas jaunuolis, bet lankydavo ir nuotakas. Tik jis žodį „susibūrimai“ tikriausiai suprato pažodžiui, nes įėjo į namus, atsisėdo tuščioje vietoje ir visą vakarą galėjo sėdėti tyloje. Kartą droviam vaikinui buvo pasakyta, kad visos seserys bus išvežtos, bet jis sėdės nuošalyje. Į ką jis šypsodamasis atsakė: „Jų tiek daug! Bet kokiu atveju aš vieną gausiu!
Kaimo jaunimas
Pradėjus dalyti pasus kaimo gyventojams, susilpnėjo priklausomybė nuo pirmininko, atsinaujino darbuotojų kaita. Per šimtą metų noras pabėgti iš kaimo išaugo į tradicijas. Baigę mokyklą abiturientai išvyko įgyti profesinio ar aukštojo išsilavinimo, daugelis jų negrįžo.
Tik nedaugelis sutiko likti išlaikyti savo senyvo amžiaus tėvus. To pakako, kad namai neliktų tušti, tačiau apie jokį gyvenvietės plėtimąsi nebuvo kalbos. Sunku įsivaizduoti, kiek per tą laiką būtų padaugėjęs valstiečių, jei visas kaimo jaunimas nebūtų palikęs gimtųjų žemių ir kur nors šalia pasistatęs namo. Išties netolimoje praeityje du vaikai kaimo šeimoje buvo labai reti, nes dažniausiai gimdydavo tris ar net daugiau. Žmonės apie tai juokavo: išėjus į lauką širdis džiaugiasi atsisėdus prie stalo, sielą skauda!
Klestėjo tik pažangūs ūkiai, kuriuose toliaregė kaimo taryba mokėjo sudominti jaunas šeimas. Jie buvo aprūpinti būstu ir skatinami dideliais atlyginimais. Tokiuose kaimuose gyvenimas virė ištisus metus. Kitos gyvenvietės atgydavo daugiausia per vasaros ar žiemos šventes.
Tada mokiniai grįždavo namo, o artimi giminaičiai aplankydavo gimines ir pakvėpuotų grynu oru. Miesto anūkai kartais visą vasarą praleisdavo globoti savo mylimus senelius, nes tai teigiamai atsiliepė besivystančiam organizmui. Deja, atėjus rudeniui jų kiemai vėl ištuštėjo.
Kai buvai vaikas, vasarą tave nuveždavo pas močiutę?