Aidas Užkuraitis
Norvegijoje archeologai aptiko radinį, kuris daugiau nei pusantro šimtmečio buvo paslėptas po žeme. Iš pirmo žvilgsnio paprastas stiklinis butelis slėpė ne tik istorinę informaciją, bet ir asmeninę paslaptį. Kai specialistai pradėjo tyrinėti jo turinį, paaiškėjo netikėtų detalių, o viena žinutės dalis privertė gerokai pasukti galvas.
Po žeme slėpėsi neįprastas radinys
2024 metų lapkričio 20 dieną Norvegijos archeologai, tyrinėdami senovinę vikingų laidojimo vietą, aptiko daugiau nei 150 metų senumo butelį.
Radinys buvo paslėptas Myklebusto pilkapyje, esančiame netoli Nordfjordeido miestelio.
Ši vieta archeologams jau seniai žinoma dėl išskirtinio istorinio objekto – didžiulio vikingų laivo liekanų.
Tačiau šįkart mokslininkų dėmesį patraukė ne pats laivas.
Po žeme rastas stiklinis butelis, kurį ten paliko žmogus, tyrinėjęs tą pačią vietovę dar XIX amžiuje.
Tai buvo tarsi netikėtas laiškas iš praeities, skirtas būsimiems tyrinėtojams.
Butelio viduje laukė staigmena
Atidžiau ištyrę radinį specialistai nustatė, kad butelyje buvo ranka rašytas laiškas, vizitinė kortelė ir penkios monetos.
Paaiškėjo, kad šiuos daiktus 1874 metais paliko norvegų archeologas Andersas Lorange’as.
Tuo metu jam buvo vos 28 metai, tačiau jis jau turėjo nemažai patirties tyrinėjant vikingų laikotarpio paminklus.
Jaunasis mokslininkas buvo paskirtas pirmuoju Bergeno muziejaus archeologu ir konservatoriumi.
Vienas svarbiausių jo darbų tapo Myklebusto pilkapio kasinėjimai.
Būtent čia jis nusprendė palikti žinutę ateities kartoms.
Laiške aprašė tai, ką rado
Laiške A. Lorange’as pateikė informaciją apie 1874 metais vykdytus kasinėjimus.
Jis aprašė laidojimo vietą ir joje aptiktus radinius.
Archeologas nurodė, kad pilkapis buvo supiltas virš laive palaidotų žmonių, kartu su kuriais buvo sudėti įvairūs daiktai.
Ši informacija šiuolaikiniams tyrinėtojams suteikė galimybę pažvelgti į tai, kaip archeologiniai atradimai buvo suprantami prieš pusantro šimtmečio.
Tačiau tyrinėjant laišką paaiškėjo keistas dalykas.
Kai kurie jame pateikti duomenys buvo netikslūs.
Mokslininkai pastebėjo klaidų
Archeologas neteisingai nurodė rastų vikingų skydų skaičių.
Dar įdomiau tai, kad jis visai nepaminėjo vieno reikšmingiausių radinių – VIII amžiaus bronzinio indo, kuris, kaip manoma, buvo pagrobtas iš Airijos bažnyčios arba vienuolyno.
Šiuolaikinių kasinėjimų projekto vadovas Mortenas Ramstadas pateikė galimą paaiškinimą.
Jo vertinimu, XIX amžiuje praktinius kasinėjimo darbus daugiausia atliko vietos ūkio darbininkai, todėl A. Lorange’as galėjo nežinoti visų detalių.
Vis dėlto didžiausia staigmena tyrėjų laukė laiško pabaigoje.
Paslaptingas užrašas, kurio nepavyko išversti
A. Lorange’as žinutės pabaigoje paliko užrašą runomis – senoviniu raštu, kurį kadaise naudojo germanų tautos.
Iš pradžių specialistai mėgino suprasti, ką šie simboliai reiškia.
Tačiau net runų ekspertams nepavyko jų išversti įprastu būdu.
Galiausiai paaiškėjo netikėta aplinkybė.
Pasirodo, pats archeologas greičiausiai nemokėjo taisyklingai rašyti runomis.
Jis paprasčiausiai pakeitė įprastas raides senovinio runų alfabeto ženklais.
Dėl to tekstas iš pradžių atrodė gerokai paslaptingesnis, nei buvo iš tiesų.
Tačiau tikroji staigmena buvo ne pats raštas, o asmeninė žinutė.
Paaiškėjo, kam buvo skirti paslaptingi žodžiai
Tarp laiške paliktų užrašų buvo paminėta Emma Gade – moteris, kurią A. Lorange’as vadino savo mergina.
Ši detalė mokslininkams leido pažvelgti į archeologą ne tik kaip į tyrinėtoją, bet ir kaip į jauną žmogų, turėjusį asmeninį gyvenimą bei jausmus.
Dar įdomiau tai, kad 1877 metais, praėjus trejiems metams nuo laiško palikimo, Andersas Lorange’as ir Emma Gade susituokė.
Taigi po žeme paslėptas butelis išsaugojo ne vien mokslinę informaciją.
Jame buvo ir nedidelis asmeninės istorijos fragmentas, kurį žmonės perskaitė tik po 150 metų.
Tai nebuvo pirmasis jo paliktas laiškas
Tyrinėtojai atskleidė dar vieną įdomią aplinkybę.
Pasirodo, A. Lorange’as mėgo palikti asmenines žinutes archeologinių kasinėjimų vietose.
Dar 1939 metais, atliekant pakartotinius Raknehaugeno pilkapio tyrimus, buvo rastas kitas jo raštelis.
Jis buvo skirtas moteriai vardu Ingeborga Heftye.
Ši moteris vėliau ištekėjo už kito vyro.
Taigi naujausias atradimas papildė ne tik archeologinių tyrimų istoriją, bet ir atskleidė mažai žinomą paties tyrinėtojo gyvenimo pusę.
Kodėl ši vieta tokia svarbi?
Myklebusto pilkapis garsėja tuo, kad jame buvo aptiktos maždaug 30 metrų ilgio vikingų laivo liekanos.
Manoma, kad laivas IX amžiuje buvo sudegintas per iškilmingą laidojimo ceremoniją.
Pagal dydį ir radinių pobūdį archeologai spėja, kad jis galėjo priklausyti aukšto rango vikingų valdovui.
Šis laivas laikomas didžiausiu Norvegijoje aptiktu vikingų laivu.
2019 metais buvo pastatyta jo rekonstrukcija, leidžianti geriau įsivaizduoti įspūdingą senovinio laivo dydį.
Nauji kasinėjimai padeda mokslininkams papildyti žinias apie šią vietovę ir jos istoriją.
Praeities žinutė, kuri pasiekė ateitį
Stiklinis butelis, išgulėjęs žemėje pusantro šimtmečio, tapo neįprastu ryšiu tarp skirtingų archeologų kartų.
Jį palikęs žmogus tikriausiai tikėjosi, kad kada nors ateityje kas nors perskaitys jo užrašus.
Tačiau vargu ar galėjo numatyti, kad didžiausio dėmesio sulauks ne tik jo mokslinės pastabos, bet ir paprastas prisipažinimas apie mylimą moterį.
Po 150 metų archeologai rado ne vien istorinį dokumentą – jie atrado ir mažą meilės istoriją, kurią laikas buvo paslėpęs po žeme.
O ką jūs parašytumėte žinutėje, jeigu žinotumėte, kad ji bus perskaityta tik po 150 metų?
