Kartais nutinka taip, kad jaučiame nostalgiją savo nerūpestingai ir laimingai sovietinei vaikystei, kurioje visko buvo daugiau nei šiandien.
Net sovietinės parduotuvės buvo visai kitokios – į jas eidavome tarsi pas senus pažįstamus, nes pardavėjos visus pažinojo, prisimindavo, kokius produktus dažniausiai perkame ir kiek dažniausiai reikia.
Tais laikais visos parduotuvės buvo specializuotos
Duonos visada užtekdavo ir nereikėtų manyti, kad jos asortimentas buvo skurdesnis nei šiandien. Visiškai priešingai, o svarbiausia – jis buvo pagamintas tik iš natūralių produktų, be konservantų ir priedų.
O knygyne visada kvepėjo kokybiškas popierius ir kokybiška spauda – knygos buvo geriausios kokybės. O skalbykla – šiuolaikinių viešųjų skalbimo vietų analogas? Moterys ten eidavo tik pasikalbėti „apie savo, apie moteriškus dalykus“…
O statinės giros ir alaus? Viskas natūralu, aromatinga ir skanu, o šios statinės yra ant kiekvieno gatvės kampo. Pasiimi skardinę ar trijų litrų stiklainį ir nusiperki giros.
Prisimenate grietinę, parduodamą pagal svorį iš didžiulių skardinių? Gal ir skiedžiamas, bet skiedžiamas tikru pienu ar kefyru, o ne chemikalais ir dirbtiniais pakaitalais.
Skyriuose su sultimis iš kūgių buvo pilamos tikros sultys, o koncentratas skiedžiamas vandeniu. Ir ledai, kurie kainavo centą, popsas ir skersvėjis, kuriuos supilstydavo į popierinius puodelius ir duodavo valgyti medinių pagaliukų.
Tai nostalgija tų, kurie vaikystę praleido sovietinėje šalyje.
