Aš lankiau mokyklą tuo metu, kai Sovietų Sąjunga „gyveno savo pabaigą“. Laikai tada buvo labai sunkūs. Šalies ekonomika smuko į bedugnę, nebuvo tinkamo finansavimo, todėl nustojo maitinti moksleivius. Gaila, nes mūsų tėvams pietūs mokyklos valgykloje buvo labai naudingi: jie buvo tikri, kad vaikai nebadaus, kol tėtis ir mama dirba. Dabar mokiniai turėjo valgyti sausą maistą ir tik dalindami prisiminti, koks skanus buvo maistas.
PIETŪS MOKYKLOS VALGYKLOJE
Pietūs mokyklos valgykloje buvo patiekiami per pertrauką. Gimnazistai nuolat buvo supažindinami su daržovių skutimu, salės valymu, indų plovimu. Palydėjos padėjo pilnas lėkštes, o paskui pakvietė visus prie stalo. Kadangi kambarys buvo mažas, mokiniai kaip visa klasė turėjo laukti savo eilės pietauti. Bet visi turėjo laiko pavalgyti.
Virėjai gamino daugiausia iš kiaulienos ar jautienos ir gana sočiai maitino mokinius. Tiesa, jei aptikote senos karvės mėsos, jos sukramtyti buvo neįmanoma. Bet viskas buvo šviežia ir karšta! Pietūs mokyklos valgykloje buvo siūlomi kaip kompleksiniai pietūs. Jį būtinai sudarė pirmasis ir antrasis patiekalai kartu su gėrimu. Pavalgyti užtekdavo bet kuriam vaikui, o prireikus visada galėdavo paprašyti daugiau.
Meniu moksleiviams buvo paprastas. Pirmasis patiekalas dažniausiai būdavo sriuba, raugintų agurkų sriuba arba barščiai. Mūsų mėgstamiausios sriubos buvo ryžiai ir žirniai. Visi vaikai noriai valgė raudonus arba žalius barščius. Rassolnikas gavosi rūgštus dėl to, kad jame buvo daug agurkų, kurie buvo supjaustyti dideliais gabalėliais, todėl tada man jis visai nepatiko.
Dabar raugintus arba raugintus agurkus sutarkuoju raugintų agurkų padažui ir dedu jų tik truputį – gaunasi skaniau. Dėl įvairovės skysti patiekalai buvo kaitaliojami su pieniška sriuba ir manų koše, kurių berniukai dažnai atsisakydavo.
Pirmas, antras ir kompotas
Vaikams davė javainių košės, bulvių košės ar makaronų. Makaronai dažnai buvo ruošiami jūreiviškai: sočiai, o maltos mėsos suvartojimas buvo minimalus. Į lėkštes su garnyru dėdavo kotletus, kotletus su padažu arba įdėdavo guliašo. Kartais mums duodavo keptos žuvies. Ji buvo sausa ir šalta, todėl niekada jos nemėgau. Antroje – gabalėlis rauginto agurko arba marinuoto pomidoro. Valgiaraštyje nuolat atsirasdavo vinaigretė ir rauginti kopūstai.
Daržoves virtuvei gimnazistai augino ugdymo įstaigai priklausiusiame sode. Šioje vietoje vyko darbo pamokos ir vasaros praktika. Pavasarį į lysves buvo pasodintos bulvės, svogūnai, česnakai, agurkai, pomidorai, kopūstai. Čia taip pat buvo pasėtos morkos, burokėliai, cukinijos, žalumynai.
Moksleiviai negalėjo pakęsti perlinių kruopų, kad ir kaip jos būtų naudingos. Košė liko gulėti lėkštėse. Galbūt tai tęstųsi dar ilgai, bet vieną dieną teko padėti kolūkiečiams lauke. Vidurdienį visiems darbininkams buvo atnešti karšti pietūs: raudonieji barščiai , kepta perlinių kruopų košė ir kompotas.
Jūs neįsivaizduojate, kaip skaniai atrodė perlinės kruopos gryname ore! Kai kurie vaikinai netgi sugalvojo daugiau ir nuo to laiko nustojo to atsisakyti.
Mokiniams buvo dovanota arbata, džiovintų vaisių kompotas, kakava, uogų želė ir kavos gėrimas, kuriame buvo tik skrudinti miežiai iš supjaustytų stiklinių. Iš aukščiau pateikto sąrašo šis gėrimas man nepatiko labiausiai. Ypač mums buvo įdomu valgomajame, kai pietums buvo pilama želė. Ant jos susidarė plėvelė, po kuria pūsdavome orą lūpomis ir žiūrėdavome, kieno burbulas didesnis. Retkarčiais desertui būdavo išnešami blynai su uogiene ar manų košės.
Praėjo metai ir vėl buvo įvesti mokykliniai pietūs. Jų meniu išlieka toks pat, tik pridėjo vištienos patiekalų, pakeitė pavadinimus į modernesnius ir madingesnius.