Tomas L.
Lietuvos užsienio politikoje bręsta galimas posūkis, kurio pasekmės gali būti jaučiamos ne tik diplomatinėse atstovybėse, bet ir santykiuose su Taivanu, Europos Sąjungos partneriais bei Jungtinėmis Valstijomis. Naujoji Vyriausybė iškėlė tikslą normalizuoti santykius su Kinija, o šio proceso įgyvendinimas tapo vienu svarbiausių uždavinių užsienio reikalų ministrui Kęstučiui Budriui.
Tačiau šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad Lietuva jau priėmė sprendimą atsisakyti savo ankstesnės politikos ar kad santykiai su Pekinu yra atkurti. Kalbama apie politinį tikslą, diplomatines pastangas ir galimus scenarijus. Būtent dėl to naujoji kryptis gali tapti rimtu išbandymu valdančiosios koalicijos vienybei.
Užduotis įrašyta į Vyriausybės programą
Vyriausybės programoje numatyta normalizuoti diplomatinius santykius su Kinija iki tokio atstovavimo lygio, koks yra kitose Europos Sąjungos valstybėse. Formuluotė reiškia ne automatinį grįžimą prie ankstesnės politikos, o siekį atkurti veikiančius diplomatinius kanalus ir sudaryti sąlygas spręsti praktinius klausimus.
Programoje taip pat numatyta plėtoti santykius su Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono valstybėmis, stiprinti ryšius su Japonija, Pietų Korėja, Australija, Indija ir Pietryčių Azijos šalimis. Todėl santykių su Kinija normalizavimas pateikiamas ne kaip vienintelis Lietuvos posūkis į Aziją, bet kaip platesnės regioninės politikos dalis.
Vis dėlto Kinijos klausimas tapo politiškai jautrus dėl 2021 metais kilusio konflikto. Tuomet Lietuva leido Vilniuje atidaryti Taivaniečių atstovybę, o Pekinas tai įvertino kaip nukrypimą nuo jo reikalaujamos vienos Kinijos politikos. Po šio sprendimo diplomatiniai ir ekonominiai santykiai smarkiai pašlijo, o Kinija sumažino diplomatinių santykių su Lietuva lygį.
Budriui nustatytas politinis laikrodis
Pastaraisiais mėnesiais Kęstučio Budrio ateitis užsienio reikalų ministro poste buvo siejama su pažanga Kinijos kryptimi. Prezidentas Gitanas Nausėda yra sakęs, kad vertinant ministro darbą bus svarbūs santykių su Kinija normalizavimo rezultatai ir susitarimų su Taivanu įgyvendinimas. Tuo metu premjeras Mindaugas Sinkevičius yra suteikęs ministrui laiko Vyriausybės programos nuostatoms įgyvendinti iki 2027 metų pradžios.
Tokiu būdu diplomatinis klausimas įgavo ir vidaus politikos matmenį. Jei iki nustatyto termino nebus matomo proveržio, Budriui gali tekti aiškintis ne tik dėl objektyvių derybų kliūčių, bet ir dėl to, ar jis pakankamai aktyviai įgyvendino Vyriausybės politinį įsipareigojimą.
Rugsėjo 5 dieną LRT skelbė, kad Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Remigijus Motuzas pripažino: galutinis derybų rezultatas priklausys nuo Kinijos. Kartu liko neatsakyta, kaip būtų vertinama ministro atsakomybė, jeigu procesas įstrigtų ne dėl Lietuvos veiksmų. Tai vienas svarbiausių politinių klausimų, galinčių iškilti artėjant 2027 metų pradžiai.
„Normalizavimas“ nereiškia kapituliacijos
Valdančiųjų atstovai pabrėžia, kad santykių su Kinija tvarkymas neturėtų tapti varžybomis, kuriose politikai vienas kitą lenktų pažadais apie greitą susitarimą. Tokia pozicija svarbi todėl, kad Pekinas iki šiol nesutiko paprastai grįžti prie ankstesnio bendravimo modelio, o diplomatinė krizė susijusi ne vien su ambasadų darbu.
Klausimų sąraše išlieka Taivano atstovybės pavadinimas, diplomatinio atstovavimo lygis, ekonominiai ryšiai ir Lietuvos teisė savarankiškai palaikyti kontaktus su Taivanu. Nėra patvirtinta, kad Lietuva ketintų atsisakyti Taivaniečių atstovybės Vilniuje ar keisti jos statusą. Tokie teiginiai šiuo metu yra politinių svarstymų ir kritikų įspėjimų dalis, o ne priimti valstybės sprendimai.
Viešojoje erdvėje jau skamba kaltinimų, kad siekis atkurti santykius gali reikšti per dideles nuolaidas Pekinui. Konservatorių atstovas Žygimantas Pavilionis yra kėlęs klausimą, ar normalizavimas nepakenktų Lietuvos strateginiams ryšiams su Jungtinėmis Valstijomis ir pozicijai Taivano atžvilgiu. Tačiau šie klausimai yra politinė kritika ir parlamentinė kontrolė, o ne įrodymas, kad Vyriausybė jau nusprendė daryti konkrečias nuolaidas.
Didžiausia rizika – ne pats dialogas, o jo kaina
Lietuvos diplomatijos vadovas šių metų kovą Briuselyje pabrėžė, kad Kinija naudoja ekonominį spaudimą kaip politinį svertą ir ragino Europos Sąjungą išlaikyti vienybę. Tai rodo, kad Vilnius nebūtinai siekia dvišalio susitarimo bet kokia kaina. Galimas scenarijus – santykių gerinimas kartu išlaikant bendrą ES poziciją, saugumo filtrus ir politinius ryšius su Taivanu.
Tokio modelio problema ta, kad Pekinas gali norėti daugiau nei techninio diplomatinių kontaktų atkūrimo. Kinijai svarbus ne tik ambasadų veikimo klausimas, bet ir tai, kaip Lietuva apibūdins santykius su Taivanu bei kokią vietą šis klausimas užims jos užsienio politikoje. Todėl Vilniaus noras normalizuoti santykius dar savaime nereiškia, kad Pekinas priims Lietuvos siūlomą formulę.
Šią įtampą atspindi ir ankstesni valdžios pareiškimai. Dar birželį Mindaugas Sinkevičius teigė, kad dėl santykių su Kinija yra parengti keli scenarijai, o sprendimų tikimasi rudenį. Tai reiškia, kad procesas vis dar yra politinių pasirinkimų stadijoje, o ne užbaigtas susitarimas.
Kol kas aišku tik tiek: Vyriausybė nori atverti duris dialogui su Pekinu, tačiau neparodė, kad būtų pasirengusi atsisakyti visų ankstesnės politikos principų. Kęstučiui Budriui tenka sudėtinga užduotis – įrodyti pažangą srityje, kurioje rezultatą lemia dvi pusės, o kiekvienas simbolinis žingsnis gali būti interpretuojamas kaip pergalė arba nuolaida.
Jeigu diplomatiniams kanalams pavyks atsigauti be esminių Lietuvos pozicijos pakeitimų, valdantieji galės kalbėti apie pragmatišką užsienio politikos korekciją. Jeigu Pekinas pareikalaus daugiau, nei Vilnius pasirengęs suteikti, Kinijos klausimas gali tapti nauju konfliktu ne tik tarp Lietuvos ir Kinijos, bet ir pačios koalicijos viduje.
