Dundulis prabilo apie tai, kas iš tiesų brangina maistą Lietuvoje: už pirkinių čekio slypi tai, apie ką daugelis nesusimąsto

Kodėl Lietuvoje už maisto produktus tenka mokėti tiek daug? Ar dėl visko kalti prekybininkai, o gal dalis atsakomybės tenka ir politikų priimamiems sprendimams? „Norfos“ prekybos tinklo savininkas Dainius Dundulis atkreipė dėmesį į išlaidas, kurios susidaro dar gerokai prieš produktui pasiekiant parduotuvės lentyną. Jo iškelti klausimai aktualūs kiekvienam gyventojui, kasdien skaičiuojančiam išlaidas maistui.

Pirkėjas mato tik kainą, tačiau už jos slypi gerokai daugiau

Daugelis žmonių, atėję į prekybos centrą, pirmiausia atkreipia dėmesį į kainų etiketes.

Vieni produktai brangsta keliais centais, kiti – gerokai daugiau. Tačiau retas susimąsto, iš ko iš tikrųjų susideda galutinė prekės kaina.

Apie tai Dainius Dundulis kalbėjo pokalbyje su žurnaliste Rūta Janutiene.

Verslininkas atkreipė dėmesį, kad maisto kainą lemia ne vien prekybininko nustatytas antkainis.

Iki patekdamas į pirkėjo krepšelį produktas pereina ilgą kelią.

Jį reikia pagaminti, supakuoti, sandėliuoti, transportuoti ir parduoti.

Kiekviename etape atsiranda papildomų išlaidų.

O galutinę jų dalį paprastai padengia pirkėjas.

Vienas politikų sprendimas gali paveikti visą kainų grandinę

D. Dundulio iškelta tema – valstybės sprendimų poveikis verslo sąnaudoms.

Pavyzdžiui, pasikeitus mokesčiams ar padidėjus transportavimo išlaidoms, įmonės turi įvertinti, kaip padengti papildomus kaštus.

Dalis jų gali būti kompensuojama mažinant pelną ar ieškant efektyvesnių veiklos būdų.

Tačiau kai kuriais atvejais papildomos išlaidos perkeliamos į prekių kainas.

Tai reiškia, kad politinis sprendimas, iš pirmo žvilgsnio nesusijęs su maisto prekyba, gali turėti įtakos tam, kiek žmogus sumoka prie kasos.

Vis dėlto ne kiekvienas naujas mokestis ar reikalavimas automatiškai lemia tokio pat dydžio kainų padidėjimą.

Galutinis poveikis priklauso nuo konkurencijos, vartotojų paklausos ir įmonių galimybių prisitaikyti.

Dėmesio centre – PVM, kurį sumoka kiekvienas pirkėjas

Viena dažniausiai diskutuojamų maisto kainų sudedamųjų dalių yra pridėtinės vertės mokestis.

Lietuvoje daugumai maisto produktų taikomas standartinis 21 procento PVM tarifas.

D. Dundulis anksčiau yra teigęs, kad vertinant maisto kainas būtina atsižvelgti į šį mokestį.

Jo nuomone, be PVM Lietuvos maisto produktų kainos, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, atrodytų gerokai konkurencingesnės.

Tačiau su tokiu vertinimu sutinka ne visi ekonomistai ir maisto sektoriaus atstovai.

Kai kurie ekspertai atkreipia dėmesį į žaliavų kainas, gamybos mastą ir prekybos rinkos ypatumus.

Todėl vien PVM nepaaiškina visų skirtumų tarp Lietuvos ir kitų valstybių parduotuvių kainų.

Kiek iš tiesų sudaro mokestis?

Paprastas pavyzdys leidžia suprasti, kokią galutinės kainos dalį sudaro PVM.

Jeigu maisto produktas parduotuvėje kainuoja 12,10 euro ir jam taikomas 21 procento PVM, jo kaina be šio mokesčio yra 10 eurų.

Likę 2,10 euro sudaro PVM.

Tačiau tai nereiškia, kad panaikinus mokestį produktas būtinai atpigtų visa šia suma.

Galutinis rezultatas priklausytų nuo to, kiek mokestinės naudos prekybininkai ir tiekėjai perduotų vartotojams.

Būtent dėl to diskusijos apie mažesnį PVM maistui dažnai sukelia nesutarimų.

Vieniems tai atrodo galimybė sumažinti kainas, kiti abejoja, ar visa nauda pasiektų pirkėjus.

Transportas – dar viena išlaida, kurios dažnai nepastebime

D. Dundulis taip pat atkreipė dėmesį į logistikos svarbą.

Maisto produktai neatsiranda parduotuvėse savaime.

Juos reikia pristatyti iš ūkių, gamyklų, sandėlių ir paskirstymo centrų.

Transporto bendrovės patiria degalų, darbo užmokesčio, transporto priemonių priežiūros ir kitų išlaidų.

Kai šios sąnaudos auga, didėja spaudimas ir galutinei produkto kainai.

Tai ypač aktualu prekėms, kurios gabenamos dideliais atstumais arba kurioms reikalingos specialios laikymo sąlygos.

Pavyzdžiui, šviežiems pieno, mėsos ar šaldytiems produktams būtina užtikrinti tinkamą temperatūrą.

Tai papildomai kainuoja.

Todėl maisto kainų pokyčius gali lemti ne tik situacija Lietuvos prekybos rinkoje, bet ir platesni energetikos bei transporto sektorių pokyčiai.

Kodėl Lietuvoje maistas kai kada kainuoja panašiai kaip turtingesnėse šalyse?

Šis klausimas jau ne kartą keltas viešose diskusijose.

LRT laidoje apie maisto kainas ekonomistai ir verslo atstovai aptarė, kodėl kai kurie produktai Lietuvoje kainuoja panašiai arba net brangiau nei didesnėse Europos rinkose.

Viena iš priežasčių – skirtingi gamybos mastai.

Didelės Vokietijos ar kitų valstybių įmonės gali pirkti žaliavas didesniais kiekiais ir taip sumažinti vieno produkto savikainą.

Mažesnėse rinkose veikiančioms bendrovėms pasiekti tokį efektyvumą gali būti sunkiau.

Kita priežastis – konkrečių žaliavų supirkimo kainos.

Kai jos aukštos, gamintojams tampa sudėtingiau pasiūlyti pigesnę galutinę produkciją.

Todėl skirtingų šalių kainas reikia lyginti vertinant ne tik mokesčius, bet ir visą gamybos bei prekybos aplinką.

Dundulis yra siūlęs ir netikėtą sprendimą

Diskusijoje apie maisto brangimą D. Dundulis anksčiau buvo pateikęs neįprastą pasiūlymą – svarstyti valstybinio prekybos tinklo steigimą.

Verslininkas argumentavo, kad toks eksperimentas leistų praktiškai patikrinti, kiek kainuoja prekybos veikla ir ar valstybė galėtų pasiūlyti mažesnes kainas.

Tačiau jis pats abejojo, ar valstybinėse parduotuvėse prekės iš tiesų būtų pigesnės.

Kitas jo siūlymas buvo išbandyti riboto masto eksperimentus su būtiniausių maisto produktų kainomis.

Tokie pasiūlymai kelia svarbių klausimų apie konkurenciją ir valstybės vaidmenį rinkoje.

Valstybinis prekybos tinklas turėtų padengti tas pačias veiklos išlaidas kaip ir privatūs prekybininkai.

Be to, reikėtų užtikrinti, kad konkurencijos sąlygos būtų vienodos.

Todėl tokios idėjos nauda negalėtų būti laikoma įrodyta be išsamaus ekonominio vertinimo.

Kontrabandos problema taip pat susijusi su kainomis

Pokalbyje su Rūta Janutiene D. Dundulis palietė ir nelegalios prekybos klausimą.

Verslininkas atkreipė dėmesį, kad dideli kainų skirtumai tarp teisėtai parduodamų prekių ir šešėlinės rinkos gali skatinti nelegalią prekybą.

Tai nereiškia, kad kontrabanda yra pateisinama.

Nelegali prekyba pažeidžia įstatymus, mažina valstybės pajamas ir sudaro nesąžiningas konkurencijos sąlygas.

Tačiau ekonominių priežasčių analizė gali padėti suprasti, kodėl šešėlinė rinka išlieka problema.

Valstybės institucijoms tenka ieškoti pusiausvyros tarp mokesčių politikos, teisėsaugos priemonių ir sąžiningos konkurencijos.

Ar dėl maisto brangimo tikrai kalti politikai?

D. Dundulio keliami klausimai rodo, kad valstybės sprendimai gali turėti įtakos maisto kainoms.

Tačiau būtų netikslu visą atsakomybę priskirti vien politikams.

Galutinė kaina priklauso nuo daugybės veiksnių.

Ją veikia pasaulinės žaliavų rinkos, energijos kainos, atlyginimai, transporto sąnaudos, mokesčiai, konkurencija ir vartotojų įpročiai.

Kai kurios išlaidos priklauso nuo valstybės politikos, o kitos susidaro nepriklausomai nuo valdžios sprendimų.

Todėl norint išsiaiškinti, kodėl brangsta konkretus produktas, reikia vertinti visą jo tiekimo grandinę.

Vienas kaltinimas ar viena priežastis ne visada gali paaiškinti sudėtingus ekonominius procesus.

Ką visa tai reiškia Lietuvos gyventojams?

Pirkėjams svarbiausias klausimas paprastas – kiek kainuos kasdieniai pirkiniai.

Tačiau sprendimai, galintys sumažinti maisto kainas, nėra tokie paprasti, kaip gali pasirodyti.

Sumažinti mokesčiai gali padėti, bet ne visada garantuoja tokio pat dydžio kainų kritimą.

Didesnė konkurencija gali skatinti prekybininkus siūlyti geresnes kainas, tačiau tam reikia tinkamų rinkos sąlygų.

Mažesnės transporto ir gamybos išlaidos taip pat gali prisidėti prie pigesnių produktų.

D. Dundulio iškelta tema primena, kad kiekviena prekė turi savo kainos istoriją.

Ir ši istorija prasideda gerokai anksčiau, nei pirkėjas paima produktą iš lentynos.

Todėl svarbiausias klausimas nėra vien tai, kas kaltas dėl brangaus maisto. Ne mažiau svarbu išsiaiškinti, kokie konkretūs sprendimai galėtų sumažinti išlaidas ir kiek iš to realiai laimėtų Lietuvos gyventojai.