Aidas Užkuraitis
Rusijos karas prieš Ukrainą tęsiasi, tačiau Europoje vis garsiau kalbama apie klausimą, kuris dar prieš kelerius metus būtų skambėjęs sunkiai įsivaizduojamai: kas nutiktų, jeigu Vladimiras Putinas nuspręstų nesustoti ties Ukraina?
Buvęs JAV Centrinės žvalgybos agentūros direktorius Davidas Petraeusas pateikė savo vertinimą ir išskyrė vieną šalį.
Jo nuomone, jeigu Rusija mėgintų plėsti savo įtaką ir agresiją už Ukrainos ribų, Lietuva nebūtinai būtų pirmasis pasirinkimas.
Tačiau tai nėra raminanti prognozė.
Buvęs CŽA vadovas kartu perspėjo, kad Europa, jo vertinimu, vis dar nėra padariusi visko, ko reikia visiškai naujai saugumo realybei.
Petraeusas įvardijo kitą šalį
D. Petraeusas mano, kad V. Putino politika paremta siekiu susigrąžinti Rusijos įtaką teritorijose, kurios kadaise priklausė Sovietų Sąjungai.
Tačiau buvęs CŽA vadovas nemano, kad tokiu atveju pirmiausia būtų pasirinkta Lietuva.
Jo vertinimu, daug pažeidžiamesnėje padėtyje yra Moldova.
Ir tam yra labai svarbi priežastis.
Lietuva yra NATO narė.
Bet koks tiesioginis karinis išpuolis prieš Lietuvą reikštų visiškai kitokio masto riziką Maskvai, nes NATO kolektyvinės gynybos principas numato, kad vienos Aljanso valstybės užpuolimas laikomas išpuoliu prieš visas nares.
Moldova tokios apsaugos neturi.
Moldova turi dar vieną silpną vietą
Situaciją dar sudėtingesnę daro Padniestrė – tarptautiniu mastu nepripažintas separatistinis Moldovos regionas, kuriame yra Rusijos karių.
Maskva dešimtmečius išlaiko didelę įtaką šiame regione.
Todėl kalbant apie galimus Rusijos veiksmus ateityje Moldova nuolat minima tarp pažeidžiamiausių Europos valstybių.
Tačiau D. Petraeuso pasisakymas yra jo geopolitinis vertinimas, o ne informacija, kad Rusija jau būtų priėmusi sprendimą pulti Moldovą.
Šis skirtumas itin svarbus.
Lietuvai tai vis tiek nėra priežastis atsipalaiduoti
Faktas, kad buvęs CŽA vadovas galimu kitu taikiniu pirmiausia įvardija Moldovą, nereiškia, kad Baltijos valstybėms grėsmės nėra.
Pastaraisiais mėnesiais apie galimus Rusijos bandymus išmėginti NATO reakciją kalbama vis garsiau.
Rugpjūtį dabartinis CŽA direktorius Johnas Ratcliffe’as lankėsi Maskvoje. Po šio vizito Vakarų žiniasklaidoje pasirodė informacijos apie JAV susirūpinimą dėl galimų Rusijos veiksmų prieš NATO valstybę.
Daugiausia dėmesio tuomet teko būtent Estijai, Latvijai ir Lietuvai.
Tačiau yra viena labai svarbi aplinkybė.
Prie Baltijos šalių nematoma to, kas buvo prieš Ukrainos puolimą
Prieš 2022 metų vasario invaziją į Ukrainą Rusija prie jos sienų sutelkė didžiules karines pajėgas ir techniką.
Tokių požymių prie Baltijos valstybių šiuo metu nėra.
Karo studijų instituto analitikai rugpjūčio pabaigoje pabrėžė nematantys požymių, kad Rusija ruoštųsi didelio masto Baltijos šalių invazijai.
Tai itin svarbus faktas, neleidžiantis dabartinių perspėjimų interpretuoti kaip pranešimo apie artėjantį karą Lietuvoje.
Tačiau ekspertai išskiria kitą scenarijų.
Rusijai nebūtinai reikėtų pradėti didelio masto invaziją, kad patikrintų NATO reakciją.
Teoriškai tai galėtų būti daug mažesnio masto provokacija, hibridinė operacija, infrastruktūros trikdymas ar kitas veiksmas, kuriuo būtų bandoma išsiaiškinti, kaip greitai ir vieningai reaguotų Aljansas.
Apie tai yra kalbėjęs ir Lietuvos prezidentas
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda liepą patvirtino, kad gaunama žvalgybinės informacijos apie galimas Rusijos provokacijas Lenkijoje ar Baltijos valstybėse.
Kalbėta ne apie didelio masto invaziją, o apie galimus veiksmus prieš kritinę infrastruktūrą.
Prezidentas kartu pabrėžė, kad nėra konkrečiai žinoma nei galima vieta, nei laikas.
Todėl šiandien egzistuoja gana paradoksali situacija.
Nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad Rusija šiuo metu ruoštųsi pulti Lietuvą, tačiau NATO valstybės kartu ruošiasi scenarijams, kurie dar prieš dešimtmetį būtų atrodę gerokai mažiau tikėtini.
Petraeusas perspėja dėl pačios Europos
Buvusio CŽA vadovo pasisakyme nuskambėjo dar viena svarbi mintis.
D. Petraeuso vertinimu, Europos valstybės nėra pakankamai pasirengusios dabartinei saugumo situacijai.
Problema, jo nuomone, nėra vien karinės technikos ar karių skaičius.
Europai reikia keisti pačią gynybos, saugumo ir karo sampratą.
Karas Ukrainoje parodė, kaip greitai šiuolaikiniame mūšio lauke keičiasi technologijos, kokią reikšmę įgijo bepiločiai orlaiviai, elektroninė kova ir didžiuliai amunicijos kiekiai.
Todėl vien didesni gynybos biudžetai savaime neišsprendžia visų problemų.
Svarbu, ką už tuos pinigus valstybės sugeba sukurti ir kaip greitai gali reaguoti į krizę.
Rusija Ukrainoje moka milžinišką kainą
D. Petraeusas atkreipė dėmesį ir į Rusijos patiriamus nuostolius Ukrainoje.
Jo vertinimu, Rusijos kariuomenė patiria itin didelius žmonių nuostolius, tačiau Maskva ir toliau sugeba tęsti karą.
Tai viena priežasčių, kodėl Vakarų saugumo ekspertų vertinimai kartais atrodo prieštaringi.
Viena vertus, Rusijos kariuomenė Ukrainoje patyrė milžiniškų nuostolių.
Kita vertus, valstybė perorientavo didelę savo ekonomikos dalį į karo poreikius, didina ginkluotės gamybą ir išlaiko gebėjimą tęsti kovinius veiksmus.
Todėl Rusijos negalima vertinti nei kaip nenugalimos karinės jėgos, nei kaip valstybės, kuri jau nebekelia grėsmės kaimynams.
Tikroji situacija yra sudėtingesnė.
Ar Putinas iš tiesų nori „atkurti SSRS“?
Šią frazę svarbu suprasti tiksliai.
Nėra pagrindo teigti, kad Maskva yra paskelbusi konkretų planą pažodžiui atkurti Sovietų Sąjungą su buvusiomis jos sienomis.
Tačiau pats V. Putinas ne kartą demonstravo itin neigiamą požiūrį į Sovietų Sąjungos žlugimo geopolitines pasekmes, o Rusijos politika buvusios SSRS teritorijoje jau daugelį metų grindžiama siekiu išlaikyti ar atkurti Maskvos įtaką.
2008 metais Rusija kariavo su Sakartvelu.
2014 metais aneksavo Ukrainos Krymą ir pradėjo karą Donbase.
2022 metais pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą.
Todėl buvusio CŽA vadovo žodžiai pirmiausia reiškia ne pažodinį senosios SSRS atkūrimą, o Rusijos siekį susigrąžinti dominavimą buvusioje sovietinėje erdvėje.
Lietuvą nuo Moldovos skiria vienas esminis dalykas
Geografiškai Lietuva yra arti Rusijos ir Baltarusijos, o Kaliningrado sritis ribojasi su mūsų šalimi.
Tačiau politiškai ir kariniu požiūriu Lietuvos situacija visiškai kitokia nei Moldovos.
Lietuva priklauso NATO ir Europos Sąjungai.
Šalyje dislokuotos sąjungininkų pajėgos, stiprinama oro gynyba, didinamos išlaidos krašto apsaugai ir kuriama infrastruktūra papildomiems NATO kariams.
Todėl tiesioginis Rusijos puolimas prieš Lietuvą reikštų ne konfliktą tik su Lietuva.
Tai reikštų konfrontaciją su visu NATO Aljansu.
Būtent ši aplinkybė yra vienas svarbiausių atgrasymo veiksnių.
Vienas sakinys nuskambėjo raminamai, tačiau visas perspėjimas – visai ne
D. Petraeuso mintį, kad Lietuva greičiausiai nebūtų kitas Rusijos taikinys, būtų lengva paversti raminančia žinia.
Tačiau visas jo perspėjimas kalba apie ką kita.
Buvęs CŽA vadovas mano, kad V. Putinas siekia susigrąžinti Rusijos įtaką buvusioje sovietinėje erdvėje, Moldova yra pažeidžiamesnė už Lietuvą, o pačiai Europai reikia daug rimčiau ruoštis pasikeitusiai saugumo aplinkai.
Tuo pat metu šiuo metu nėra požymių, kad Rusija telktų pajėgas didelio masto puolimui prieš Baltijos valstybes.
Todėl panikuoti nėra pagrindo.
Tačiau ignoruoti tai, ką pastaruoju metu kalba žvalgybos institucijos, valstybių vadovai ir buvę aukščiausio rango JAV saugumo pareigūnai, taip pat būtų klaida.
Ir būtent čia slypi svarbiausia D. Petraeuso žinutė: klausimas nėra vien tai, kuri valstybė galėtų būti „kita“. Kur kas svarbiau – ar Europa bus pasirengusi, jeigu Maskva nuspręstų išbandyti jos silpniausią vietą.
