Tomas L.
Seimo rudens sesija prasidėjo klausimu, kuris gali tapti vienu labiausiai visuomenę supriešinsiančių balsavimų šioje politinėje kadencijoje. Parlamentarai svarstys Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimą – nuostatos, pagal kurią Lietuvos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.
Formaliai kalbama ne apie sprendimą dislokuoti Lietuvoje branduolinį ginklą, o apie konstitucinės kliūties pašalinimą. Tačiau politinė šio žingsnio reikšmė gerokai platesnė: Lietuva siektų nebesiriboti nuo visų NATO atgrasymo priemonių, įskaitant branduolinį aljansų potencialą. Būtent dėl to šis klausimas jau dabar vertinamas kaip itin jautrus nacionalinio saugumo balsavimas.
Ant stalo – ne branduolinio ginklo dislokavimo sprendimas
Rugsėjo 7 dieną Seimo paskelbtoje rudens sesijos darbų apžvalgoje nurodyta, kad parlamentas ketina imtis Konstitucijos 137 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto. Seimo pirmininkas Juozas Olekas teigė, kad taip būtų siekiama užtikrinti Lietuvos galimybę visavertiškai dalyvauti NATO atgrasymo ir gynybos sistemoje.
Šis skirtumas svarbus. Kol kas nėra patvirtinto sprendimo Lietuvoje įrengti branduolinių ginklų bazę, laikyti konkrečius ginklus ar priimti konkretų sąjungininkų dislokavimo planą. Seimas svarstys teisinę prielaidą, kuri ateityje leistų tokius klausimus spręsti kitaip nei dabar.
Projektu siūloma panaikinti visą 137 straipsnį, o ne tik atskirą formuluotę apie branduolinį ginklą. Tai reiškia, kad kartu būtų atsisakyta ir konstitucinės nuostatos dėl užsienio valstybių karinių bazių. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad dabartinis straipsnis buvo priimtas atkūrus nepriklausomybę, kai vienas svarbiausių tikslų buvo užtikrinti visišką okupacinės kariuomenės išvedimą ir užkirsti kelią naujam prievartiniam įtraukimui į Rytų sąjungas.
Kodėl šis klausimas iškilo būtent dabar?
Projekto rengėjai argumentuoja, kad nuo 1992 metų pasikeitė Lietuvos geopolitinė padėtis. Lietuva tapo NATO nare, o jos saugumas grindžiamas ne tik nacionaliniais pajėgumais, bet ir kolektyvinės gynybos sistema. Aiškinamajame rašte pabrėžiama, kad NATO atgrasymas apima įvairius Aljanso pajėgumus, įskaitant branduolinį atgrasymą.
Dokumente taip pat remiamasi pablogėjusia Europos saugumo aplinka, Rusijos karu prieš Ukrainą, branduoline retorika ir karinių pajėgumų stiprinimu Lietuvos kaimynystėje. Projekto autorių vertinimu, konstitucinis draudimas gali riboti Lietuvos galimybes krizės ar agresijos atveju visapusiškai pasitelkti NATO gynybos priemones.
Seimo dokumentuose nurodoma, kad Latvija, Estija ir Lenkija neturi analogiško konstitucinio ar įstatyminio draudimo. Taip pat pažymima, kad 2026 metų birželio 17 dieną Suomijos parlamentas pakeitė teisinį reguliavimą, kuris anksčiau ribojo branduolinių ginklų buvimą šalies teritorijoje. Šie pavyzdžiai tapo vienu iš argumentų, kodėl Lietuva nenori likti vienintele regiono valstybe su absoliučiu konstituciniu apribojimu.
Vis dėlto projekto aiškinamajame rašte pabrėžiama ir kita svarbi aplinkybė: Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimas nepanaikintų Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų branduolinio, cheminio, bakteriologinio ir toksinio ginklo neplatinimo bei kontrolės srityse. Kitaip tariant, Konstitucijos pakeitimas savaime nesuteiktų laisvės ignoruoti tarptautinės teisės ar ginklų kontrolės susitarimų.
Pirmasis balsavimas jau įvyko – tačiau lemiamas sprendimas dar priešakyje
Šis klausimas Seime nėra visiškai naujas. Liepos 7 dieną parlamentas pritarė projekto XVP-1729 pateikimui: už balsavo 89 Seimo nariai, prieš – 11, susilaikė 6. Po šio balsavimo projektas buvo perduotas tolesnei parlamentinei procedūrai, o į posėdžių salę turi grįžti rudens sesijoje.
Tačiau pritarimas po pateikimo dar nėra Konstitucijos pakeitimas. Pagal Konstitucijos 148 straipsnį tokios pataisos turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama du kartus, o tarp balsavimų turi praeiti ne mažiau kaip trys mėnesiai. Be to, kiekvieno balsavimo metu už projektą turi pasisakyti ne mažiau kaip du trečdaliai visų Seimo narių.
Todėl dabartinė politinė parama, net ir gana ryškus balsavimo rezultatas liepos mėnesį, savaime negarantuoja galutinės pergalės. Pirmajame balsavime už projektą turi balsuoti mažiausiai 94 iš 141 Seimo nario. Toks reikalavimas reiškia, kad sprendimui reikės ne tik valdančiųjų, bet ir dalies opozicijos paramos.
Seimo pirmininkas tikisi abu balsavimus surengti per rudens sesiją. Ji numatyta iki gruodžio 23 dienos, o tai reiškia, kad procedūrinis kalendorius bus itin įtemptas. Galutinė balsavimo data kol kas nėra patvirtinta, todėl šiuo metu negalima teigti, kad Konstitucijos 137 straipsnis jau panaikintas ar kad sprendimas yra priimtas.
Kas pasikeistų, jei pataisa būtų priimta?
Jeigu Seimas surinktų reikiamą balsų skaičių abiejuose balsavimuose, Lietuvoje nebeliktų absoliutaus konstitucinio draudimo laikyti masinio naikinimo ginklus šalies teritorijoje. Tai sukurtų daugiau erdvės politinėms ir karinėms konsultacijoms su NATO sąjungininkais, tačiau pats dislokavimo klausimas nuo to nebūtų išspręstas automatiškai.
Konkrečiam sprendimui reikėtų atskirų politinių, karinių, teisinių ir tarptautinių susitarimų. Taip pat išliktų ginklų kontrolės, neplatinimo ir tarptautinės teisės reikalavimai. Kitaip tariant, Konstitucijos nuostatos išbraukimas būtų ne branduolinio ginklo atgabenimo į Lietuvą faktas, o valstybės teisinės pozicijos pakeitimas.
Politiniu požiūriu tai būtų ir simbolinis signalas NATO partneriams: Lietuva siekia turėti visas kolektyvinės gynybos pasirinkimo galimybes ir nenori, kad jos Konstitucija apribotų Aljanso sprendimus krizės metu. Kritikams tuo pat metu kyla klausimas, ar tokio draudimo atsisakymas nepadidintų įtampos regione ir ar visuomenė būtų pasirengusi galimoms branduolinio atgrasymo pasekmėms.
Kol kas aišku tik viena: Seimas atvėrė kelią diskusijai, kuri ilgus metus atrodė politiškai beveik neįmanoma. Galutinį atsakymą dėl Konstitucijos 137 straipsnio likimo turės pateikti ne antraštės ir ne politiniai pareiškimai, o du kvalifikuoti balsavimai parlamente.
