Tomas L.
Lietuva pasienyje su Baltarusija ir Rusijos Kaliningrado sritimi pradeda naują gynybos planavimo etapą. 2026 metų rugpjūčio 12 dieną Vyriausybė pritarė Krašto apsaugos ministerijos siūlymams plėsti kontrmobilumo priemones – sprendimus, kurie galimos agresijos atveju turėtų apsunkinti priešiškos kariuomenės judėjimą Lietuvos teritorijoje.
Šio plano centre – inžineriniai ruožai, kuriuose būtų išdėstomos įvairios judėjimą stabdančios priemonės. Pasienio ruože numatoma formuoti 20 metrų pločio žemės juostas, o Lietuvos kariuomenės nustatytose svarbiose operacinėse vietovėse jų plotis galėtų siekti net 150 metrų.
150 metrų – ne siena, bet kliūčių ruožas
Skaičius „150 metrų“ gali skambėti kaip naujos tvoros ar ištisinės gynybinės sienos statyba. Tačiau patvirtintas sprendimas reiškia ką kita. Kalbama apie teritorijas, kuriose galėtų būti išdėstomos karinio kontrmobilumo priemonės: fizinės kliūtys, inžineriniai įrenginiai, kelio užtvaros ir kiti sprendimai, skirti pristabdyti technikos bei karių judėjimą.
Tokie ruožai būtų formuojami ne visur vienodo pločio. Prie pat valstybės sienos su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi numatomas 20 metrų pločio ruožas. Tuo metu vietose, kurias kariuomenė įvertintų kaip svarbias galimos gynybos operacijoms, plotas galėtų būti išplėstas iki 150 metrų.
Vadinasi, tai nėra teiginys, kad Lietuvoje jau vyksta karas ar kad konkreti ataka yra pradėta. Tai valstybės pasirengimo priemonė, kurios tikslas – iš anksto paruošti teritoriją scenarijui, kai tektų stabdyti priešiškų pajėgų judėjimą.
Ką dar numatė Vyriausybė
Kontrmobilumo planas neapsiriboja vien žemės ruožais. Iki 2028 metų pabaigos numatoma išplėsti karinio kontrmobilumo priemonių parkų tinklą iki 50 vietų. Juose galėtų būti laikomos ir paruoštos naudoti įvairios inžinerinės priemonės, tarp jų – vadinamieji „drakono dantys“, kelio užtvarai, betoninės konstrukcijos ir kitos kliūtys.
Taip pat tęsiamas rezervinių kliūčių įrengimas Lietuvos kariuomenės nustatytuose valstybinės reikšmės kelių ruožuose ir prie tiltų. Naujuose bei rekonstruojamuose tiltuose planuojama numatyti konstrukcijas, kurios prireikus leistų pritvirtinti sprogstamąsias medžiagas ir sunaikinti infrastruktūrą, kad ja negalėtų pasinaudoti puolančios pajėgos.
Šis sprendimas nereiškia, kad tiltai bus sprogdinami dabar. Jis reiškia, kad projektuojant infrastruktūrą būtų atsižvelgiama į galimus gynybos poreikius. Tokios konstrukcijos būtų naudojamos tik pagal teisėtus valstybės gynybos sprendimus ir konkrečiomis karo sąlygomis.
Į planą taip pat įtrauktas pelkių atkūrimas. Atkūrus teritorijų hidrologinį režimą, kai kurios vietovės per kelerius metus galėtų tapti sunkiau pravažiuojamos sunkiajai technikai. Taip būtų siekiama panaudoti ne tik betonines ar metalines kliūtis, bet ir natūralias Lietuvos kraštovaizdžio savybes.
Gynybos linija jau kuriama
Naujausias Vyriausybės sprendimas nėra pradžia nuo nulio. Lietuva kontrmobilumo priemones pasienyje pradėjo vystyti anksčiau, o 2024 metais buvo paskelbtas planas kurti vadinamąją Lietuvos gynybos liniją. Tame plane buvo numatyti inžinerinių priemonių parkai, rezervinės kliūtys keliuose, tiltų parengimas, melioracijos griovių atkūrimas ir miško juostų apsauga.
Krašto apsaugos ministerija yra skelbusi, kad prie sienų su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi buvo planuojama įsteigti 27 inžinerinių priemonių parkus. Taip pat numatytos kliūtys keliuose ir prietilčiuose, o dalyje tiltų – specialios konstrukcijos galimam sprogstamųjų medžiagų pritvirtinimui.
2026 metų sprendimu šių priemonių mastas didinamas. Tai rodo ne vienkartinę reakciją į vieną incidentą, o ilgalaikę valstybės politiką, kuria siekiama sustiprinti rytinę NATO sieną. Priemonių įgyvendinimas numatytas etapais: dalis darbų turėtų būti atlikta iki 2028 metų pabaigos, o pelkių atkūrimo projektams numatytas ilgesnis – iki 2030 metų – terminas.
Grėsmė išlieka, bet tai nėra pranešimas apie puolimą
Lietuvos pasienis su Baltarusija ir Rusija yra vertinamas kaip jautri regiono saugumo zona. Kaliningrado sritis yra militarizuotas Rusijos regionas, o Baltarusija glaudžiai bendradarbiauja su Maskva. Dėl to Lietuvos institucijos planuoja ne tik sienos apsaugą, bet ir platesnį atsaką į galimus karinius scenarijus.
Vis dėlto svarbu atskirti faktus nuo bauginančių interpretacijų. 2026 metų rugpjūčio sprendimas nepatvirtina, kad Rusija ar Baltarusija pradėjo karinę operaciją prieš Lietuvą. Jis taip pat nereiškia, kad šalies pasienyje šiuo metu vyksta mobilizacija ar kad gyventojams gresia neišvengiamas puolimas.
Faktas yra tas, kad Lietuva sistemingai ruošia savo teritoriją galimai gynybai. Iki 150 metrų pločio ruožai, inžinerinių priemonių parkai, parengti keliai, tiltai, melioracijos grioviai ir atkuriamos pelkės sudaro vieną bendrą koncepciją: jeigu kiltų karinis konfliktas, priešininkui būtų sunkiau greitai judėti, naudotis infrastruktūra ir pasiekti strategiškai svarbias vietas.
Šios priemonės visuomenėje gali atrodyti grėsmingai, tačiau jų paskirtis – ne paskelbti apie artėjantį karą, o padidinti atgrasymą. Kuo daugiau kliūčių ir neaiškumo galimam agresoriui, tuo didesnė tikimybė, kad sprendimas pradėti puolimą būtų vertinamas kaip per daug rizikingas.
Taigi 150 metrų ruožas pasienyje – ne pranešimas, kad karas jau prasidėjo. Tai ženklas, kad Lietuva ruošiasi blogiausiam scenarijui ir nori, kad jis niekada netaptų realybe.
