Aidas Užkuraitis
Karas Ukrainoje dažniausiai matuojamas fronto linijomis, užimtais miestais ir teritorijos kvadratiniais kilometrais. Tačiau toliau nuo mūšių zonos vyksta kitas, kur kas mažiau matomas procesas.
Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose keičiamos ne tik vėliavos ar administracija. Gyventojams primetama Rusijos pilietybė, mokyklose diegiama rusiška programa, perimamas išvykusių ukrainiečių turtas, ribojama ukrainiečių kalba ir vis labiau siaurinamos galimybės viešai demonstruoti ukrainietišką tapatybę.
„Freedom House“ šias teritorijas jau antrus metus iš eilės įvertino kaip nelaisviausias pasaulyje.
Jos atsidūrė net žemiau už Šiaurės Korėją ir Pietų Sudaną.
Tačiau už reitingo slypi daug svarbesnis klausimas: kas liks iš ukrainietiškos šių regionų tapatybės, jeigu okupacija tęsis dar daug metų?
Vienas svarbiausių įrankių – rusiškas pasas
Rusija šiuo metu kontroliuoja maždaug penktadalį tarptautiniu mastu pripažintos Ukrainos teritorijos, įskaitant nuo 2014 metų okupuotą Krymą.
Vienu svarbiausių Maskvos naudojamų integracijos įrankių tapo vadinamoji „pasportizacija“.
Okupuotose teritorijose gyvenantys Ukrainos piliečiai spaudžiami priimti Rusijos pilietybę.
Formaliai žmogus gali bandyti rusiško paso atsisakyti, tačiau praktikoje toks sprendimas gali labai apsunkinti kasdienį gyvenimą.
JT žmogaus teisių stebėtojai šių metų kovą konstatavo, kad Rusija okupuotose teritorijose sistemingai taiko diskriminacines priemones, kurios žmonėms palieka vis mažiau realaus pasirinkimo.
Rusijos pilietybė gali tapti būtina norint dirbti, naudotis tam tikromis socialinėmis ar sveikatos priežiūros paslaugomis bei tvarkyti nuosavybės klausimus.
Todėl dokumento gavimas nebūtinai reiškia žmogaus politinį pasirinkimą ar paramą Rusijai.
Daugeliui tai tampa paprasčiausiu būdu išgyventi okupacijos sąlygomis.
Vienas vaizdo įrašas pakeitė moters gyvenimą
LRT aprašoma Melitopolio gyventojos Liudmilos Čub istorija parodo, kaip sistema gali veikti praktiškai.
2023 metais darbdavys moteriai nurodė, kad be Rusijos paso ji nebegalės dirbti.
Atvykusi tvarkyti dokumentų L. Čub nufilmavo vaizdo įrašą, kuriame išreiškė nepasitenkinimą jai primetama pilietybe.
Po to moteris buvo sulaikyta.
LRT, remdamasis „Politico“, skelbia, kad nelaisvėje ji praleido aštuonis mėnesius. Vėliau jai buvo liepta per keliolika minučių pasiimti savo daiktus, o tuomet ji buvo išvežta iš teritorijos.
Tai nėra vienintelė tokia istorija.
JT stebėtojai okupuotose teritorijose yra užfiksavę šimtus sulaikymų, susijusių su kaltinimais šnipinėjimu ar valstybės išdavyste.
Tikrasis slapta ar izoliuotai laikomų žmonių skaičius nėra žinomas.
Išvykai – gali nebeturėti kur sugrįžti
Dar vienas procesas vyksta tyliau.
Keičiasi nuosavybės santykiai.
Iš karo zonos pasitraukusių ukrainiečių būstai gali būti pripažinti vadinamuoju „bešeimininkiu“ turtu.
Norėdamas išsaugoti nuosavybę, savininkas gali būti verčiamas pats atvykti į okupuotą teritoriją ir ją perregistruoti pagal Rusijos nustatytas taisykles.
Tačiau grįžimas nėra paprastas.
Ukrainiečiai gali susidurti su patikrinimais, jiems gali būti neleista patekti į okupuotas teritorijas, o turto tvarkymui gali prireikti Rusijos pilietybės.
LRT pateikiamais JT duomenimis, iki 2026 metų liepos okupuotose Ukrainos teritorijose daugiau kaip 60 tūkst. privačios nuosavybės objektų jau buvo pripažinti „bešeimininkiais“.
Mažiausiai 6,5 tūkst. objektų buvo perimti.
Dalis tokio turto, kaip skelbiama, perduodama Rusijos karo veteranams arba lengvatinėmis sąlygomis parduodama iš Rusijos atsikeliantiems žmonėms.
Tai reiškia, kad keičiasi ne tik būstų savininkai.
Ilgainiui gali keistis ir pačių miestų gyventojų sudėtis.
Mokykla tapo vienu svarbiausių mūšio dėl tapatybės laukų
Ypač didelį nerimą žmogaus teisių organizacijoms kelia vaikai.
Okupuotose teritorijose Ukrainos mokymo programa pakeista Rusijos valstybine programa.
Pasikeitė ir istorijos interpretacija.
JT nustatė, kad naujuose vadovėliuose bei pamokose pateikiami Rusijos valdžios naratyvai, kuriais pateisinamas plataus masto įsiveržimas į Ukrainą.
Vaikai mokomi pagal sistemą, kurioje stiprinamas rusiškas patriotizmas, o ukrainietiškai kultūrinei tapatybei lieka vis mažiau vietos.
Ukrainiečių kalbos naudojimas taip pat ribojamas.
Kai kurios šeimos bandė tam priešintis – vaikus namuose nuotoliniu būdu mokė pagal Ukrainos programą.
Tačiau JT yra dokumentavusios atvejų, kai tokiems tėvams buvo daromas spaudimas ir grasinama dėl vaikų nelankymo rusiškose mokyklose.
Kova vyksta dėl to, kuo vaikai save laikys po dešimties metų
Ši švietimo politikos dalis Maskvai strategiškai itin svarbi.
Suaugusį žmogų, visą gyvenimą gyvenusį Ukrainoje, per trumpą laiką įtikinti, kad jis yra rusas, sudėtinga.
Su vaikais situacija kitokia.
Jeigu vaikas nuo pirmųjų klasių mokomas pagal Rusijos programą, naudoja rusiškus vadovėlius, gyvena Rusijos informacinėje erdvėje ir nuolat girdi vieną istorijos versiją, po dešimties metų jo santykis su Ukraina gali būti visiškai kitoks.
Todėl rusifikacija nėra vien šiandienos problema.
Jos pasekmės gali būti jaučiamos net ir tuo atveju, jeigu politinė ar karinė situacija ateityje pasikeistų.
JT kalba apie sistemingą politiką
Tai nėra vien Ukrainos valdžios kaltinimai.
2026 metų kovą JT Žmogaus teisių stebėjimo misija paskelbė išsamią ataskaitą apie padėtį Rusijos okupuotose teritorijose.
Joje konstatuota, kad diskriminacinės priemonės buvo taikomos plačiai ir sistemingai.
JT dokumentavo priverstinio perkėlimo ir deportavimo atvejus, Rusijos pilietybės primetimą, pagrindinių laisvių ribojimą bei kliūtis išvykusiems žmonėms sugrįžti.
Organizacija taip pat pažymi, kad daugiau kaip 870 tūkst. šalies viduje perkeltų žmonių, kilusių iš okupuotų teritorijų, susiduria su rimtomis kliūtimis norėdami grįžti.
Problema tampa dar didesnė, kai žmogaus namai jau perimti arba jam apskritai neleidžiama patekti į teritoriją.
Tarptautinė teisė okupantui nesuteikia neribotų teisių
Rusija okupuotas Donecko, Luhansko, Zaporižios ir Chersono sričių dalis paskelbė savo teritorija.
Tarptautinė bendruomenė šios aneksijos nepripažįsta.
Pagal tarptautinę humanitarinę teisę teritorijos okupacija nesuteikia okupacinei valstybei teisės laisvai ir visam laikui keisti jos politinę, demografinę ar kultūrinę struktūrą.
JT Generalinė Asamblėja ne kartą patvirtino Ukrainos teritorinį vientisumą pagal tarptautiniu mastu pripažintas jos sienas.
Todėl Rusijos teiginys, kad šiose teritorijose tiesiog taikomi jos vidaus įstatymai, nepakeičia jų tarptautinio teisinio statuso.
Vaikų klausimas tapo dar rimtesnis
Rusijos politika vaikų atžvilgiu sulaukė atskiro tarptautinių institucijų dėmesio.
2026 metų kovą nepriklausoma JT tyrimo komisija paskelbė išvadą, kad Rusijos valdžios vykdytas Ukrainos vaikų deportavimas ir priverstinis perkėlimas tam tikrais atvejais sudaro nusikaltimus žmoniškumui.
Komisija tuo metu buvo patikrinusi daugiau kaip 1 200 vaikų deportavimo ar perkėlimo atvejų.
Tai atskira, tačiau su platesne okupacine politika susijusi problema.
Kartu su švietimo sistemos pakeitimu, pilietybės primetimu ir ukrainietiškos kultūros slopinimu ji parodo, kodėl tarptautinės organizacijos vis daugiau dėmesio skiria ne tik tam, kas vyksta fronte.
Didžiausia grėsmė – kad pasaulis nustos apie tai girdėti
JT Žmogaus teisių stebėjimo misijos Ukrainoje vadovė Danielle Bell atkreipė dėmesį į dar vieną pavojų.
Kuo ilgiau tęsiasi okupacija, tuo sunkiau gauti informaciją iš vidaus.
Žmonės bijo kalbėti.
Nepriklausomos žiniasklaidos galimybės ribojamos, ukrainietiški informacijos kanalai blokuojami, o viešai išreikštas nepritarimas okupacinei valdžiai gali turėti rimtų pasekmių.
Todėl ilgainiui gali susidaryti paradoksali situacija: represijų sistema neišnyks, tačiau apie ją pasaulis girdės vis mažiau.
Ir būtent tai šią istoriją daro gerokai didesnę už eilinę naujieną iš karo zonos.
Kova vyksta ne tik dėl to, kam priklausys žemė. Ji vyksta dėl to, kokia kalba joje bus kalbama, kokios istorijos mokysis vaikai, kokį pasą turės gyventojai ir kuo jie save laikys po dešimties ar dvidešimties metų.
Jeigu okupacija užsitęs, pakeisti šiuos procesus gali būti gerokai sunkiau nei perbraižyti fronto liniją žemėlapyje.
