Tomas L.
Ketvirtadienį, balandžio 2 dieną, Ukrainoje žuvusių lietuvių Manto Kvedaravičiaus ir Tomo Valentėlio atminimui Lietuvos 100-mečio parke pasodinti du ąžuoliukai, išauginti iš Stelmužės ąžuolo gilės. Čia netrūko ir rimties bei susikaupimo, ir jautrių akimirkų.
Manto Kvedaravičiaus ir Tomo Valentėlio atminimui pasodinti ąžuoliukai (nuotr. Biržų krašto muziejus Sėla / Facebook)
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ atstovai pripažįsta, kad vieno vaizdo iš atminties ir širdies ištrinti neįmanoma – kaip ant vieno iš sodinamų ąžuoliukų žemes bėrė Ukrainoje žuvusio T. Valentėlio pusbrolis.
Ukrainoje žuvusių lietuvių atminimui pasodinti ąžuoliukai
Žuvusiųjų atminimui sodinti ąžuolus pasirinkta neatsitiktinai – atminimas dabar perkeltas į medžius, o tai reiškia vieną – jie niekada nebus pamiršti.
M. Kvedaravičiaus ir T. Valentėlio atminimui pasodinti paties Stelmužės ąžuolo „anūkai“ – Rasos ir Konstantino Gudeikių Medeikiuose išauginti iš seniausio Lietuvos ąžuolo gilių.
Šiandien muziejus pakvietė visus prisiminti Ukrainos kare nužudytus mūsų vaikus – Mantą Kvedaravičių ir Tomą Valentėlį. Lietuvos 100-mečio parke (prie Karvės olos) sugiedotas Lietuvos himnas, kalbėta apie gyvybės ir taikos prasmę.
Muziejaus direktorė Edita Lansbergienė kalbėjo apie atminties galią: šiandien didvyrių atminimą simboliškai perkeliame į medžius. Tai reiškia, kad niekada nebus užmaršties. Kartu ji papasakojo idėjos istoriją ir pakvietė Rasą Gudeikienę pristatyti ąžuoliukus.
„Ąžuolo negalima išrauti su šaknimis, jį nebent gali perskelti žaibas. Ąžuolas – tvirtumo, amžinybės simbolis. Ir šių didvyrių atminimas yra amžinas“, – sakė R. Gudeikienė.
Taigi – Rasos ir Kostantino Gudeikių žemėje, Medeikių kaime, buvo išauginti Stelmužės ąžuolo vaikaičiai. O Stelmužės ąžuolo gilių prieš kokius dvidešimt metų K. R. Gudeikiai tiesiog parsivežė iš kelionės po Lietuvą. Iš seniausio Lietuvos ąžuolo gilės išaugintas ąžuoliukas, pasirodo, auga Medeikiuose prie koplytstulpio, skirto 1863-1864 m. sukilėliams.
Biržų rajono savivaldybės vicemerė Astra Korsakienė dėkojo visiems dalyvavusiems ir linkėjo niekada nepatirti karo baisumų. Ačiū buvusiems – savivaldybės vadovams, Tarybos nariams, Biržų šauliams, Biržų karo komendantūros atstovams, onkoklubui „Mylėk save“, sąjūdiečiams ir organizatoriams – muziejininkams.
Bene jautriausia, iš tiesų egzistencinė scena, kai mažasis Tomo Valentėlio pusbrolis Elijus bėrė žemę ant ąžuoliuko šaknų. Šito neįmanoma ištrinti iš atminties ir iš širdies. Labai skauda. Ypač dabar, kai visi gyvena Prisikėlimo viltimi.
