Tomas L.
Rudenį tujos gali paruduoti dėl natūralių priežasčių, tačiau spyglių spalvos pasikeitimas kartais rodo augalo problemas. Norint paruošti gyvatvorę žiemai, verta patikrinti šakų būklę, dirvožemio drėgmę ir sąlygas, kuriomis auga medžiai. Papasakosime, kaip atskirti natūralų spyglių atsinaujinimą nuo pavojingų ženklų ir padėti tujoms išgyventi šaltąjį sezoną.
Rudeninis tujų gręžimas ne visada reiškia, kad augalas žūsta. Senos vidinės žvynelės gali palaipsniui nudžiūti, o išorinė vainiko dalis išlieka žalia ir elastinga.
Prieš pradedant genėti krūmą ar ieškant priemonės visai tvorai, svarbu pamatyti, kur tiksliai prasidėjo pokyčiai ir kaip greitai jie plinta.
Ką patikrinti po karūna
Kai rudavimas sutelktas viduje, o jauni išoriniai ūgliai atrodo sveiki, tai gali būti natūralus atsinaujinimas. Sausos viršūnės, ištisų šakų žūtis ir spartus dėmių plitimas vienoje augalo pusėje kelia nerimą. Tokiems požymiams reikia ieškoti priežasties, o ne mechaniškai pašalinti viską, kas pakeitė spalvą.
Po sausos vasaros vandens trūkumas kartais pasireiškia vėliau, tačiau papildomas laistymas tinka ne kiekvienam krūmui. Jei vanduo stovi prie šaknų, naujas laistymas tik pablogins sąlygas. Naudinga palyginti dirvožemio būklę skirtingose tvoros vietose, ypač ten, kur skiriasi reljefas, drenažas ar artumas prie tako.
Jaunus sodinukus reikia atidžiau prižiūrėti nei seniai įaugusius medžius. Jų šaknų gumulas vis dar ribotas, todėl lietus nebūtinai aprūpina visą reikiamą plotą vienoda drėgme. Tuo pačiu metu tujos sveikatos negalima pagerinti vienu gausiu laistymu prieš šalnas, jei augalas ilgą laiką kentėjo nuo netinkamo vandens režimo.
Kaip sumažinti žiemos žalą
Visžalė karūna praranda drėgmę net šaltuoju metų laiku, kai užšalusi dirva riboja vandens tekėjimą į šaknis. Stipri saulė ir vėjas gali sustiprinti džiovinimą, todėl atviroje vietoje kartais praverčia apsauginis ekranas. Jis įrengiamas taip, kad sumažintų vėjo poveikį, bet nesukurtų hermetiško apvalkalo aplink krūmą be šviesos ir oro.
Vazone auginamos tujos vertinamos atskirai, nes vazone esančios šaknys patiria drastiškesnius temperatūros pokyčius. Joms reikia tinkamos žiemojimo vietos ir vazono apsaugos, o ne tik viršaus apvyniojimo. Atviroje žemėje mulčias paskleidžiamas aplink šaknų zoną, paliekant laisvą kamieno pagrindą ir neslepiant nuolatinių balų po priedanga.
Kita rizika – gausus sniegas ir ledas, kurie gali sulenkti vertikalius ūglius ir nulaužti daugiastiebius augalus. Prieš žiemą verta apžiūrėti silpnas jungtis ir tinkamai jas paremti, neužveržiant vainiko tiek, kad nepažeistumėte šakų. Šalia kelio ar tako, apdoroto antiapledėjimo priemonėmis, taip pat atsižvelgiama į druskos purslus ir tirpsmo vandenį.
Stiprus vėlyvas formavimasis nėra privaloma paruošimo dalis: genėjimas gali paskatinti nepageidaujamą jaunų ūglių augimą. Jei spygliai po žiemos parudavo, galutinis pašalinimo kiekis įvertinamas pavasarį, kai geriau matoma pumpurų ir gyvų audinių būklė. Toks metodas leidžia atskirti laikinai nepatrauklią išvaizdą nuo tikrosios mirties, nesusilpninant augalo nereikalingomis rudens intervencijomis.
