Aidas Užkuraitis
5G ryšys, vakcinos, slapti pasaulio valdovai, karai ar ekonominės krizės – socialiniuose tinkluose netrūksta pasakojimų, kurie sudėtingiausius pasaulio įvykius paaiškina vienu sakiniu.
Kartais tokios istorijos gali atrodyti net juokingos.
Tačiau specialistai perspėja jų nenuvertinti.
Sąmokslo teorijos ypač lengvai plinta tada, kai visuomenėje daug nerimo ir neaiškumo, o žmonės desperatiškai ieško atsakymo į paprastą klausimą – kodėl visa tai vyksta?
Ir čia žmogaus protas gali patekti į labai įdomius spąstus.
Sudėtingas pasaulis staiga tampa labai paprastas
Karas, pandemija, ekonominė krizė ar staigus politinis sukrėtimas retai turi vieną priežastį.
Paprastai susipina daugybė skirtingų aplinkybių.
Tačiau toks atsakymas ne visada patenkina žmogų.
Kur kas lengviau priimti pasakojimą, kuriame egzistuoja vienas kaltininkas, vienas slaptas planas ir vienas paaiškinimas.
Būtent tai dažnai pasiūlo sąmokslo teorija.
Sudėtingas ir prieštaringas pasaulis staiga tampa suprantamas.
Krizės tampa puikia terpe
Analizės centro „Debunk.org“ vyriausioji analitikė Laima Venclauskienė atkreipia dėmesį, kad konspiraciniai pasakojimai ypač lengvai atsiranda per didelius sukrėtimus.
Karus.
Epidemijas.
Politinius pokyčius.
Ekonomines krizes.
Tokiais laikotarpiais žmonės gauna daug informacijos, tačiau ji gali būti neišsami, greitai kisti ar net prieštarauti ankstesniems pranešimams.
Atsiradusią nežinomybę labai patogu užpildyti paprasta istorija.
Žmogui labai nepatinka nežinomybė
Tai patvirtina ir psichologijos tyrimai.
Žmonėms natūraliai reikia informacijos, paaiškinimų ir tam tikro užtikrintumo.
Jeigu nutinka kažkas didelio, norime suprasti priežastį.
Tačiau tikrovėje atsakymas dažnai būna nepatogus: mes dar nežinome.
Sąmokslo teorija tokio atsakymo beveik niekada nepateikia.
Ji dažniausiai siūlo daug patrauklesnę versiją:
„Aš žinau, kas iš tiesų vyksta.“
Atsiranda dar vienas labai stiprus jausmas
Vilniaus universiteto psichologas docentas Vytautas Jurkuvėnas atkreipia dėmesį ir į socialinę tokių įsitikinimų pusę.
Žmogus gali pasijusti priklausantis grupei, kuri tariamai žino daugiau nei kiti.
Atsiranda „mes“ ir „jie“.
Vieni neva supranta tikrąją situaciją, o visi kiti yra suklaidinti.
Tokioje bendruomenėje žmogus gali jaustis svarbus, išskirtinis ir suprastas.
Ir tada sąmokslo teorija tampa ne vien įsitikinimu.
Ji gali tapti žmogaus socialinės tapatybės dalimi.
Kodėl faktai kartais nepadeda?
Atrodytų, kad sprendimas labai paprastas.
Parodyk žmogui patikimus faktus ir klaidingas įsitikinimas išnyks.
Tačiau realybėje viskas sudėtingiau.
Jeigu žmogus ilgą laiką tikėjo konkrečiu pasakojimu, bendravo su taip pat manančiais žmonėmis ir savo įsitikinimą pavertė dalimi savo pasaulėžiūros, vienas naujas faktas nebūtinai viską pakeis.
Priešinga informacija net gali būti interpretuojama kaip dar vienas tariamo sąmokslo įrodymas.
Taip susidaro uždaras ratas.
Socialiniai tinklai viską paspartino
Anksčiau panašioms idėjoms pasklisti reikėjo gerokai daugiau laiko.
Dabar vienas emocingas įrašas per labai trumpą laiką gali pasiekti tūkstančius žmonių.
O emocijos čia itin svarbios.
Baimė, pyktis, nuostaba ir pasipiktinimas skatina žmones reaguoti bei dalintis informacija dar prieš patikrinant, ar ji teisinga.
Žmogus pamato informaciją, kuri sutampa su jo turimais įsitikinimais, ir perduoda ją toliau.
Taip pasakojimas auga.
Pavojus prasideda tada, kai internetas persikelia į realų gyvenimą
Ne kiekvienas tikėjimas sąmokslo teorija lemia pavojingą elgesį.
Tačiau tyrimai rodo, kad kai kurios konspiracinės idėjos gali turėti realių visuomeninių pasekmių.
Jos siejamos su mažesniu pasitikėjimu institucijomis ir mokslu, priešiškumu tam tikroms visuomenės grupėms bei kai kuriais atvejais – sveikatai žalingais sprendimais.
Todėl tai nėra vien keistos istorijos internete.
Kai pakankamai daug žmonių pradeda priimti nepagrįstus teiginius kaip faktus, poveikis gali persikelti ir į realų gyvenimą.
Tačiau yra viena svarbi detalė
Būtų klaidinga manyti, kad kiekvienas sąmokslo teorijomis patikėjęs žmogus yra neišsilavinęs ar nesugeba mąstyti.
Psichologijos tyrimai rodo daug sudėtingesnį vaizdą.
Svarbūs gali būti žmogaus poreikis suprasti įvykius, nesaugumo jausmas, socialinė aplinka, pasitikėjimas institucijomis ir daugybė kitų aplinkybių.
Be to, ne kiekvienas įtarimas dėl valdžios, verslo ar institucijų automatiškai yra sąmokslo teorija.
Tikri sąmokslai istorijoje taip pat egzistavo.
Esminis skirtumas – įrodymai.
Vienas klausimas gali labai padėti
Susidūrus su neįtikėtinu teiginiu verta savęs paklausti ne tik:
„Ar tai gali būti tiesa?“
Dar svarbesnis klausimas:
„Kokie patikimi įrodymai parodytų, kad aš klystu?“
Jeigu teorija sukurta taip, kad bet koks ją paneigiantis faktas automatiškai paskelbiamas „sąmokslo dalimi“, jos faktiškai nebeįmanoma patikrinti.
Tai yra vienas svarbiausių perspėjimo signalų.
Mūsų smegenims patinka paprasti atsakymai
Tikras pasaulis dažniausiai yra sudėtingas.
Jame nebūtinai egzistuoja vienas kaltininkas.
Ne kiekvienas įvykis turi slaptą planą.
Kartais institucijos daro klaidų, žmonės priima blogus sprendimus, o net ekspertai iš pradžių neturi visų atsakymų.
Sąmokslo teorija visa tai pakeičia daug patrauklesne istorija.
Ji suteikia kaltininką.
Paaiškinimą.
Ir jausmą, kad žmogus pagaliau suprato tai, ko nesupranta kiti.
Būtent todėl paprasčiausias paaiškinimas kartais gali būti ir pats klaidingiausias.
