Valdančioji koalicija šiandien turi daugiau nei pakankamai iššūkių. Per metus pasikeitė jau antra itin sunkiai formuota Vyriausybė, koalicijos partneris nuolat kelia įtampą savo pareiškimais, kultūros bendruomenė, virtusi pilietiniu judėjimu, neketina tylėti, biudžetas ištemptas iki ribų, o geopolitinė situacija reikalauja vis daugiau dėmesio ir resursų. Buvęs Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis sako, kad didžiausia koalicijos bėda – nekompetencija ir neprofesionalumas, o jos griūtis galima artėjant Seimo rinkimams.
– Prieš metus, lapkričio 14-ąją, Seimas 107 balsais išrinko jus Seimo pirmininku. Nepraėjus nė metams, jūs to posto netekote todėl, kad pasitraukėte iš koalicijos. Tai buvo rugsėjo 10-oji šių metų diena, per tą laiką pasikeitė ir dvi socdemų Vyriausybės. Ar toji buvusioji, su kuria jūs dirbote, ir dabartinė savo kompetencijomis, darbo stiliumi labai skiriasi tarpusavyje?
– Skiriasi. Ta buvusioji tikrai buvo, nors irgi labai sunkiai kai kurios pozicijos, vienas iš partnerių, kuris yra centrinė figūra šitos koalicijos, turėjo problemų. Jam sunkiai sekėsi su ministrais, o kitos buvo, tikrai manyčiau, palyginus su šituo kabinetu, gerokai stipresnės ir profesionalesnės.Aš jau vien galiu pasakyti apie ekonomikos ministrą ir energetikos – tada mūsų, dabar ne mūsų. Bet ir kitų ministrų tikrai buvo stiprių. Ir pats Vyriausybės formavimas, ir kompetencijos tai tikrai buvo geresni negu dabartinės.
– Dabar kultūros bendruomenės protestas peraugo į pilietinį judėjimą, kaip jie paskelbė, jie neketina nutilti vien todėl, kad mato net kelias valstybės destabilizavimo kryptis: tai yra dėl „Nemuno aušros“ ir jos lyderio paralelinės užsienio politikos, dėl pasikartojančio socdemų melo, prezidento galių sumažėjimo, Seimo ir valdančiųjų nekompetencijos ir neatsakingų sprendimų. Tokios bent jau yra įvardijamos tos kryptys. Ar jūs, būdamas Seime ir matydamas iš arti šitą valdančiąją koaliciją ir turėdamas netgi darbo patirties su jais, irgi matote tas problemas, ar jos nėra perdėtos?
– Aš matau dvi esmines problemas. Pati pagrindinė problema – nekompetencija ir neprofesionalumas. Tai yra dvi savybės, kurios šiandien vyraujančios yra, ypač kalbant apie Vyriausybę, <…> nes atrodo, kad ministrai buvo renkami būtent pagal šitas savybes, kad būtų nekompetentingi, neprofesionalūs ir neturėtų nieko bendro su ta politikos formavimo sritimi, į kurią skiriami. Tai šitas tikrai labai aiškiai matosi ir aš tikrai pritariu – tęstinis melas. Tęstinis melas, kuris prasidėjo nuo to meto, kada buvo kreiptasi į Lietuvos žmones ir apgauta su premjeru. Tai nuo to tas procesas tęsiasi ir netgi kultūros ministro skyrimo epopėja po trumpalaikio ministro Ignoto Adomavičiaus pabuvimo ministru – akibrokštu kultūros bendruomenei – jis toliau tęsiasi ir tas mėnuo laiko <…> buvo, matyt, ir dar vienas dirgiklis, kuris tą bendruomenę, kuri sumobilizuota buvo, verčia toliau kelti tam tikrus reikalavimus.
– O dėl to punkto, kurį kultūros bendruomenė įvardija „Nemuno aušra“ ir jos lyderiu, ir tas paralelinis užsienio politikos vykdymas. Tai, kas atsitiko, kai mūsų užsienio reikalų ministras buvo išvykęs į Ameriką, o čia buvo susitikimas su Vengrijos užsienio reikalų ministru, ar tai yra nusitaikymas, jūsų manymu, į užsienio reikalų ministrą? Tai yra ketinimas jį pasiųsti tuo pačiu keliu, kaip ir krašto apsaugos ministrę?
– Manau, kad taip. Jeigu jūs atkreiptumėte dėmesį, po to, kada krito trumpalaikis kultūros ministras, Remigijus Žemaitaitis pareiškė, kad kita bus krašto apsaugos ministrė. Nors buvo sunku patikėti po tokio greito patvirtinimo prezidentūroje, kur jokių pretenzijų, viskas labai gerai, staiga įvyko netikėtas atsistatydinimas. Tai manau, kad kitas taikinys yra tikrai ponas Budrys, kuris įvardijamas kaip turintis baudžiauninko mentalitetą ir neatstovaujantis Lietuvos interesams.Tai ta riba irgi jau yra „Nemuno aušros“ lyderio žengtas dar žingsnis į užsienio politiką, kur tikrai, švelniai tariant, nebuvo kompetencijų ir nėra stiprus veikimo laukas. Bet tas žingsnis žengtas ir tokie pamatiniai dalykai, kas susiję su strateginiais užsienio politikos tikslais, matom, kad jie irgi gali būti keičiami.Tai tiesiog centrinė figūra kalba taip, kaip ji gali kalbėti, žinodama, kad turi auksinius 18 balsų, priimant sprendimus koalicijoje.
– Tai kas toliau? Tada energetikos ministras, nes tai irgi buvo su prezidento globa?
– Be abejo, bet kažkaip dabar priglobė socialdemokratai. Tai man atrodo, kad energetikos ministro laukia neišvengiamas tapimas socialdemokratu – iš įsitikinimų, iš išpažinimo socialdemokratinės ideologijos. Tai tas socialdemokratų bilietas gali poną Vaičiūną apsaugoti. O gal ir ne.
– Gerai, o tada krašto apsaugos ministro skyrimas. Jūsų manymu, kiek yra tiesos, galbūt jums daugiau žinoma, ar tai irgi buvo tokie mainai savotiški – prezidentas sutinka su Roberto Kauno kandidatūra, o Seimas nebesipriešina Haroldo Šinkūno kandidatūrai.
– Gandai ir informacija tokia Seime sklando – tai yra panašu į tai, kad gali būti toks sutarimas.
Bet, matyt, čia yra kitas momentas, nes, kaip jau minėjau, visi ministrai, nors premjerė mums žadėjo kažkada, kad ji, turinti mažą patirtį, galbūt mažiau kompetencijų, apsistatys, kaip sakė, stipria komanda ir stipriais ministrais, daro atvirkščiai – tokia viceministrų lygmens Vyriausybė.
Ir, matyt, ponas Kaunas atitiko tuos kriterijus, kaip aš ir minėjau: metai – savivaldybėje, metai – Seime, mėnuo NSGK, tokia patirtis – nieko bendro su nacionaliniu saugumu neturėjęs niekada, bet tampa ministru. <…>
O ar bus tie mainai, ar ne, tai turbūt nereikia net čia spėlioti. Akivaizdu, socialdemokratai blokavo H. Šinkūno kandidatūrą, nors man jis tikrai paliko turbūt geriausią įspūdį iš visų trijų pretendentų, kurie teikiami buvo, bet buvo priimtas toks sprendimas ir politiškai jis pateko į tą mėsmalę. Ne pirmą kartą taip patenka Konstitucinio Teismo teisėjai, kai nebuvo paskirti. Bet dabar, jeigu įvykę mainai, mes matysime rezultatą labai greitai – antrą kartą bus pateikta H. Šinkūno kandidatūra ir rezultatas parodys, ar buvo mainai, ar ne.
– Taigi, ar, jūsų požiūriu, nekiltų tiek daug problemų, jeigu koalicijoje nebūtų „Nemuno aušros“? Aš klausiu dėl to, kad visi žiūri į „Nemuno aušrą“, bet juk toną užduoda, renkasi koalicijos partnerius ir apskritai lemia savo balsais socdemai. Tai kodėl tada visi žiūri į „Nemuno aušrą“, o kokia socdemų vieta šitoje koalicijoje?
– Žinoma, jūs visiškai teisi. Ta retorika, kurią naudoja R. Žemaitaitis, ir aplink kurį dabar sukasi visos istorijos ir triukšmai, nukreipia dėmesį iš tikrųjų nuo to, kas tokią koaliciją suformavo? Tai be socialdemokratų sprendimo šitos koalicijos nebūtų, nes tai yra ne tai kad didžiausia frakcija Seime, tai yra, proporcijas palyginus, ypač didelę galią turinti frakcija. Kad yra vienas iš koalicijos partnerių dabar koalicijoje, tai yra ne pono Žemaitaičio nuopelnas, o socdemų pasirinkimas.
– Jeigu, pavyzdžiui, kaip nors būtų performuojama šita koalicija… Beje, ar jūs matot tokią galimybę, kad po biudžeto svarstymo…
– Ne, ne, tikrai ne. Aš matau galimybę kitokią. Kadangi tokio tipo politinėms jėgoms tikrai reikalinga būti visą laiką oponuojančioms, tai dabar koalicija turi opoziciją savo viduje, be tos tikrosios, kuri perženginėja visokias ribas. Socdemai tiesiog turi su tuo susitaikyti, bet manau, kad, likus kokiems 8–9 mėnesiams iki Seimo rinkimų, nebelieka nieko kito kaip R. Žemaitaičiui pareikšti, kad sisteminės partijos – „valstiečiai“ ir socdemai – neleido įgyvendinti 26 tezių, <…> ten kažko neleido padaryti, todėl „mes išeiname iš koalicijos“. Tai bet kokiu atveju socdemams tas iššūkis bus galvos skausmas. Tiktai klausimas, kada.
Esu Tomas L., nuolatinių tekstų bei straipsnių autorius, kuris semiasi įkvėpimo iš kasdienės gyvenimo patirties ir įvairiausių srities temų. Mano rašymo stilius – šiltas, nuoširdus ir nenutrūktai skatinantis galvoti bei mokytis naujo. Tikiuosi, kad Jums patinka mano publikuojami straipsniai ir galėsime Jums jų pasiūlyti vis daugiau. Svarbuzinoti.lt – Vyr. redaktorius Tomas.