Tomas L.
Nepaisant kritikos dėl situacijos su Baltarusijos pasieniu ir joje įstrigusių vilkikų, socialdemokratų lyderis Mindaugas Sinkevičius LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ sako, kad Vyriausybės priimti sprendimai buvo reikalingi ir pamatuoti siekiant suvaldyti kontrabandinių balionų srautą. LSDP pirmininkas taip pat teigia, jog šią savaitę paaiškės sprendimai dėl Baltarusijoje įstrigusių vilkikų bei jų vairuotojų.
Pokalbis su M. Sinkevičiumi – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“.
– Pone Sinkevičiau, sutapimas ar ne, bet Lenkijai atvėrus du pasienio punktus iš Lietuvos Vyriausybės pasigirdo užuominų, kad ir mes tą patį padarysime gerokai anksčiau, negu buvo planuota, galbūt net šią savaitę. Ar jūs sutiktumėte su tais, kurie sako, kad Vyriausybės strategija šiuo klausimu buvo skubota ir neapgalvota? Pirma buvo padaryta, o paskui jau žiūrim, kas bus.
– Aš manau, kad strategija arba sprendimai, kuriuos priėmė Vyriausybė ir premjerė su komanda, buvo pamatuoti. Aišku, kad galbūt reikia visą laiką suprasti, kad mes veikėme ne vienašališkai. Mes, padarydami tam tikrus žingsnius, galime sulaukti atoveiksmio arba reakcijos. Ir ta reakcija, aišku, vienokia ar kitokia gimsta iš Baltarusijos pusės. Bet aš manau, kad tie sprendimai, kurie buvo priimti, buvo teisingi ir reikalingi operatyviai reaguojant į nesibaigiančius balionus, kurie tikrai daugeliui keliautojų, norinčių pasiekti Vilnių, apkartino gyvenimą.
Žinoma, kad transporto sektorius, sakyčiau, yra nukentėjusioji pusė ir faktas tas, kad mes neabejotinai dirbame, Vyriausybė dirba. Nacionalinio saugumo komisija sprendžia, kaip padėti verslo bendrovėms, jų darbuotojams ir turtui grįžti į mūsų valstybę. Kaip tik galiu anonsuoti, kad rytoj bus priimami svarbūs sprendimai. Nacionalinio saugumo komisija, kuriai vadovauja Inga Ruginienė, rytoj renkasi ir, matyt, bus realūs sprendimai, kurie, tikiuosi, kad šitą situaciją galutinai išspręs.
– Bet ką šita situacija su vilkikais ir Baltarusijos pasieniu sako apie mūsų Vyriausybės gebėjimą modeliuoti situacijas ir įvertinti rizikas prieš tai, kai tos krizės ištinka?
– Na, tas modeliavimas, žinote, turi turbūt daug nežinomųjų. Ponas Lukašenka ir jo aplinka, matyt, yra ganėtinai kūrybingi. Ir čia reikia atkreipti dėmesį, kad Lietuvos valstybė neveikia vienašališkai. Ji, kaip sakyt, neužsiima kažkokiu partizaniniu veikimu. Ji, kaip Vyriausybė, prašė konsolidacijos su kaimyninėmis šalimis, su Lenkija, su Latvija. Taip pat žinau, kad užsienio reikalų ministras, viešėdamas Vašingtone, atkreipė Vašingtono pareigūnų dėmesį į šitą besikartojančią situaciją ir su balionais, ir su, sakykime, sienos uždarymu, ir prašė paramos. Taip kad buvo veikiama keliais lygiais – ir Užsienio reikalų ministerijos įsitraukimas, diplomatiniai kanalai, taip pat mūsų vienašališkai arba, kaip sakyt, koncentruoti Nacionalinio saugumo komisijos sprendimai.
Negali pasakyti, jog viskas pavyko, nes yra nepatenkintų sprendimais ir reikia juos girdėti, ir aš jau praeitą savaitę sakiau, kad mes, kaip valstybė, turim padaryti absoliučiai viską visais įmanomais kanalais, ypač diplomatiniais, kad susigrąžintume savo piliečius, mūsų šalyje dirbančius vairuotojus ir mūsų šalies įmonių turtą iš Baltarusijos, kad ta situacija būtų galų gale išspręsta, o ne užšaldyta, nes finansiniai nuostoliai neabejotinai gula ant transportininkų pečių.
– Ar matytumėte, kad valstybės interesas šiandien reikalauja truputį daugiau stabilumo ir koordinacijos, nei dabar vyksta svarstant sienos režimą su Baltarusija, gynybos klausimus ar biudžetą?
– Tai koordinacijos niekada turbūt nebūna per daug. Turbūt kuo daugiau galvų ir kuo daugiau pareigūnų prie stalo, tuo išmintingesni, racionalesni ir labiau pamatuoti sprendimai gimsta. Todėl aš tikiu, kad tas buvo daroma ir ankstesnių savaičių laikotarpyje, ir dabar tas daroma. Ir tikiu, kad šią savaitę tie sprendimai gims. Jau anonsavau, kad turbūt tam tikri sprendimai bus priimti rytoj, kurie leis vis tik tą situaciją normalizuoti ir vienaip ar kitaip užbaigti jos eskalavimą.
– Bet kai vienas iš partnerių „Nemuno aušra“ kvestionuoja strateginius Lietuvos tikslus, užsienio ir gynybos politiką, ar jūs vis dar tai vadinate partnerių nuomonių įvairove, ar tai jau yra sisteminiai neatitikimai ir nesuderinamumas?
– Na, žinot, aš jau ne kartą esu pasakęs, kad nenorėčiau būti pono Žemaitaičio spaudos atstovas. Jis komentuoja tai, kas jam atrodo reikalinga, kartais, toli gražu net ne kartais, o toli gražu ne visą laiką mūsų nuomonės sutampa kaip partijos lyderių. Yra Vyriausybės kryptis, yra valstybės kryptis, yra labai aišku, kas formuoja užsienio politiką, ir ne R. Žemaitaitis yra užsienio politikos formuotojas. Užsienio politikos formuotojai yra prezidentas kartu su Vyriausybe.
Atskiros nuomonės labai sveikintinos, būtų labai gerai, kad į bendrą temą, o ne pro šalį. Kartais visko atsitinka ir, matyt, čia turime įvairių žanrų. Galbūt kartais norisi kai kuriems politinio lauko dalyviams plaukti prieš srovę arba formuoti kažkokius kitokius nei pagrindiniai šalies naratyvai savo asmeninius, <…> prieštaraujančius [tikslus] ir taip išsiskirti ir sulaukti visuomenės dėmesio.
– Bet, pone Sinkevičiau, ar tada premjerė neatrodo silpna šitoje situacijoje, jeigu mažasis koalicijos partneris bando diktuoti arba keisti strategines kryptis?
– Ne, aš nemanau, kad I. Ruginienė silpna. Aš manau, kad I. Ruginienė yra stipri ir jos veiksmams nedaro įtakos partnerių išsišokimai, komentavimas, eskalavimas ar atskirų temų akcentavimas. Premjerė turi aiškų matymą, aiškius gebėjimus ir įgaliojimus veikti ir ji veikia. <…> Bet kuriuo atveju, kad ir kaip ji veiktų arba kad ir kaip veiktų Vyriausybė in corpore su šalies vadovu ar Užsienio reikalų ministerija, matyt, galima visą laiką prikibti. Kaip ir patarlė sako, kad norint galima ir prie stulpo prisikabinti, tai tų prisikabinimų, matyt, nestokos per visą kadenciją, bet premjerė žino, ką nori padaryti, ir veikia ryžtingai.
Tai sulaukia tam tikrų pasekmių ir, aišku, kad transportininkai čia, kaip ir minėjau, na, šiuo metu sugeria <…> tam tikrus finansinius nuostolius ir nepasitenkinimą. Labai apgailestaujame, kad taip atsitinka. Bet kuri konfrontacija ir ryžtingi veiksmai sulaukia tam tikrų pasekmių ir, matyt, kainuoja. Bet vis tik yra daroma viskas, kad santykiai būtų normalizuoti ir būtų sugrąžinti mūsų transportininkai į Lietuvą.
– Prieš du mėnesius prisiekdama premjerė prisipažino, kad turi per mažai patirties dirbti šiame poste, ir tada žadėjo, jog pasirūpins, kad ją suptų savo sričių specialistai. Ar jūs, kaip partijos pirmininkas, kuris delegavo premjerę, matytumėte poreikį sustiprinti premjerės komandą komunikacijos strategijos žinovais?
– Žinoma, kad premjerė formuoja savo komandą ir nori matyti savo aplinkoje pačius gabiausius, profesionaliausius žmones, turinčius supratimą ne tik apie tai, kas vyksta, ne tik teorinį, bet ir praktinį, turinčius praktinės veikimo patirties. Ir nemažai tokių žmonių supa premjerę. Ministrų kabinete yra tas pats užsienio reikalų ministras, kuris jau ilgą laiką darbuojasi, ir jam diplomatiniai santykiai, užsienio politika nėra naujovė. Ir dar tas pats ministrės patarėjas Kęstutis Guzmanas yra žinomas diplomatiniuose sluoksniuose.
Taip kad premjerės komanda nėra visiškai silpna, kaip kartais bandoma nupiešti. Aš manau, kad premjerę supa kompetentingi žmonės, bet komandą visą laiką galima pastiprinti ir tikiu, kad premjerė veikia dinamiškai: matydama trūkumus, matydama silpnybes, matydama, kaip sakyt, tas vietas, kur trūksta kompetencijos ar papildomų žinių ir patirties, ji neabejotinai tą komandą papildys, nes tas pats premjerės patarėjų korpusas dar toli gražu nėra iki galo suformuotas. Aš manau, kad dalis komandos pildosi ir dalis turbūt pasipildys netolimoje ateityje.
– Ministrų kabinetui iššūkis patvirtinti kitų metų valstybės biudžetą ir milijoninių pasiūlymų teikia ne tik kiti koalicijos partneriai, bet ir socialdemokratai, nors pagal pasirašytą susitarimą to neturėtų daryti, nesuderinę su Vyriausybe. Ką tai sako apie drausmę jūsų partijoje?
– Na, aš manau, kad, žinote, natūralu, jog žmonės, rinkti piliečių, ypač vienmandatėse, kai mato problemas sektoriuje, mato problemas vietoje, konkrečioje savivaldybėje, kelia problemas, kurios reikalauja piniginių išteklių, finansavimo. Pabandyti ir taip jau visus surikiuoti ir pasakyti, kad, žinote, neteikite pasiūlymų arba apsiribokite tuo, ką pateikia Vyriausybė, ir tik palaikykite, ginkite ir neprieštaraukite, nieko nesiūlykite, nieko nekomentuokite, na, taip gyvenimas nevyksta. Seimo nario mandatas yra laisvas ir Seimo narys, matydamas problemas, iššūkius ir poreikius, natūralu, kad reaguoja, siūlo, teikia pasiūlymus.
Aišku, kad tai yra įprastinis veikimo mechanizmas. Prie ankstesnių biudžetų jis buvo lygiai toks pat. Reziumė: pageidavimų ir norų – kaip Kalėdų Seneliui, bet, deja, tas biudžetas nėra Kalėdų Senelio maišas, iš kurio gali be pertraukų imti ir imti eurus ir viską finansuoti. Deja, teks subalansuoti biudžetą ir tai reiškia, kad <…> turbūt didesnė dalis norų nebus realizuota.
Bet galima pasidžiaugti, kad prioritetas visose šiose diskusijose ir improvizacijose ar papildomuose noruose išlieka neliečiamas saugumo, gynybos finansavimas, tam tikros saugumo garantijos ir socialiniai dalykai, tokie kaip minimali mėnesinė alga, kuri taip pat kyla. Kitaip tariant, aš manau, kad vektorius diskusijose dėl biudžeto liks nepakitęs ir biudžetą mes sugebėsime po įtemptų diskusijų, pasiūlymų ir jų nagrinėjimo vis tik priimti.
– Dėkui. Tai buvo socialdemokratų partijos pirmininkas M. Sinkevičius. Ačiū, kad skyrėte mums laiko.
