Tomas L.
Nepaisant to, kad mitybos mokslas šiandien sparčiai žengia į priekį, dešimtys senų idėjų, atėjusių iki mūsų laikų iš sovietmečio, tebėra gyvos populiariojoje kultūroje. Tais laikais dietologija iš tikrųjų egzistavo atskirai nuo įrodymais pagrįstos medicinos, o rekomendacijos buvo formuojamos daugiausia remiantis prielaidomis, o ne tyrimais. Kai kurie absurdiški mitai tiesiogine prasme buvo perduodami iš šeimos į šeimą ir todėl ilgam įsitvirtino.
Mitas Nr. 1. Ar sriubą reikia valgyti kiekvieną dieną?
Pradėkime nuo įsitikinimo, kad pirmieji patiekalai neva yra raktas į „tinkamą“ virškinimą. Manome, kad daugelis vaikystėje girdėjo teiginį, jog nevalgydami karštos sriubos turėsite problemų su virškinimo sistema. Iš tiesų, tokio patiekalo naudą lemia jo sudėtis: daržovės, minimalus druskos ir riebalų kiekis – štai kas svarbiausia. O pati mintis, kad sriuba labiau nei bet kuris kitas maistas veikia virškinimo fiziologiją, nėra pagrįsta įrodymais. Sriubų nebuvimas mityboje nepadidina skrandžio ligų rizikos.
Mitas Nr. 2. Griežtai draudžiama gerti vandenį su maistu.
Tai vienas iš tų patarimų, kurie dešimtmečius buvo perduodami iš kartos į kartą nepatikrinti. Sakoma, kad vanduo praskiedžia rūgštį skrandyje ir sukelia virškinimo problemų. Tačiau tiesa ta, kad jūsų skrandis gali reguliuoti savo sekreciją priklausomai nuo to, ką valgote, o vanduo „neskiedžia“ rūgšties tiek, kad paveiktų jūsų savijautą ar virškinimo procesą. Vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų gali pasikeisti, yra tai, kaip greitai jaučiatės sotūs, o kai kuriems žmonėms tai netgi gali būti naudinga, ypač jei jie bando sumažinti suvalgomo maisto kiekį.
Mitas Nr. 3: Aštrus ir rūgštus maistas sukelia skrandžio opas
Dar viena sena siaubo istorija, kuri gąsdino visus, buvo ta, kad rūgštus ar aštrus maistas „nudegina“ skrandį. Tačiau skrandžio rūgštingumas paprastai yra daug didesnis nei citrinų sultyse, o organizmas puikiai apsaugotas nuo jo poveikio. Gleivinė turi galingą apsauginį barjerą, ir prieskoniai ar rūgštūs patiekalai patys savaime šio barjero nesunaikina. Kitas reikalas, kai jis jau susilpnėjęs, pavyzdžiui, dėl Helicobacter pylori infekcijos ar ilgalaikio priešuždegiminių vaistų vartojimo. Tuomet aštrus ir rūgštus maistas gali paveikti skrandžio sveikatą, todėl gydytojai rekomenduoja laikytis specialios dietos.
Mitas Nr. 4: Šviežių daržovių ir vaisių neturėtų valgyti tie, kurie turi silpną skrandį.
Ilgą laiką sovietinė medicina draudė žalias daržoves ir vaisius sergant žarnyno ligomis. Tačiau šiuolaikinė dietologija augalinį maistą laiko pagrindiniu mikrobiomo sveikatos komponentu. Būtent šviežiose ir virtose daržovėse esančios skaidulos padeda atkurti bakterijų pusiausvyrą. Taip, ūmių simptomų metu gali prireikti laikinų apribojimų, tačiau vėliau daržovės ir vaisiai turėtų būti grąžinti į mitybą.
5 mitas: Suaugusieji neturėtų gerti pieno ar valgyti pieno produktų
Mitas, kad pienas „kenksmingas“ suaugusiesiems, yra dar vienas praeities reliktas. Kai kurių žmonių laktozę virškinančio fermento aktyvumas iš tiesų yra sumažėjęs, tačiau tokių yra nedaug. Tačiau jie neturėtų visiškai atsisakyti pieno produktų: mažos fermentuotų produktų porcijos, priešingai, padeda organizmui geriau toleruoti pieno cukrų. Be to, joks genetinis tyrimas negali diagnozuoti laktozės netoleravimo – tai rodo tik simptomai.
Mitas Nr. 6. Geriau valgyti dažnai ir mažomis porcijomis.
Kalbant apie kadaise populiarią dalinę mitybą, jos nauda taip pat buvo gerokai pervertinta. Dažnas valgymas negarantuoja svorio metimo ir nesumažina persivalgymo rizikos. Žmonėms, sergantiems dirgliosios žarnos sindromu, per dažnas valgymas gali netgi padidinti diskomfortą. Ši dieta prasminga tik tiems, kurie negali gauti pakankamai kalorijų ar maistinių medžiagų per vieną valgymą – tai yra, turintiems nepakankamą mitybą.
Mitas Nr. 7. Skaičiais pagrįstos dietos lentelės – sveikatos paslaptis.
Atskira istorija – Pevznerio dietos lentelės, kurios buvo privalomos sovietinėje ligoninių praktikoje. Prieš šimtmetį jos tikrai galėjo būti naudingos, tačiau atsiradus šiuolaikinei farmakologijai ir įrodymais pagrįstai medicinai, jų aktualumas visiškai išnyko. Šios dietos niekada nebuvo pilnavertiškai tiriamos klinikiniais tyrimais, buvo pagrįstos pasenusiomis idėjomis ir numatė labai griežtus apribojimus. Daugumoje Vakarų šalių jų buvo atsisakyta po Antrojo pasaulinio karo, o mūsų šalyje jos kartais lieka „tradicija“, neturinčia jokios realios naudos.
