Tomas L.
Seniai, SSRS šalyje, kai nebuvo mobiliųjų telefonų, interneto, o televizija su dviem kanalais nebuvo itin patraukli, vaikai žiemą mėgo leisti laiką lauke. O, kiek daug smagių dalykų mes, mažieji sovietmečiai, turėjome. Prisiminkime kartu.
Rogučių sportas:
Koks džiaugsmas buvo maldauti mamos ir tėčio, kad šie pasivažinėtų rogėmis. Jie atsiduso, apvyniojo tave dešimtimis drabužių sluoksnių (pėdkelnėmis, kelnėmis, pora megztinių, kojinėmis, veltiniais, dviem kepurėmis, kailiniais ir pirštinėmis su guminiu juosmeniu) ir išėjo pasivaikščioti. Ir jie atsiduso, nes ruošėsi imtis sudėtingo „arklio“ vaidmens.
Mano dukrai labai patiko važinėtis rogutėmis – ji užmigdavo jose vos po 15 minučių. Beje, tai buvo patogu. Kiti tėvai valandų valandas praleisdavo kaip rogių arkliai, o jų mažieji keleiviai tiesiog laimingai šaukdavo jiems: „Greičiau, greičiau, bėkite!“
Šauniausias dalykas buvo iš kelių rogių sudarytas lokomotyvas. Toks derinys negalėjo ilgai keliauti; keleiviai galiausiai įkrisdavo į artimiausią pusnį. Tačiau juokas aidėjo visoje gatvėje ar parke.
Rogutėmis nuo kalno:
Mano miestas gana kalvotas – tarsi sukurtas ilgoms čiuožykloms. Ir sovietmečiu tuo jie pasinaudojo. Ledo trasos driekėsi plačiai – važiuojant jomis galėjai gerokai padidinti greitį.
Jie čiuoždavo žemyn su neapgalvotu riaumojimu. Vieni tiesiog rėkė iš džiaugsmo, o kiti cypė: „Pasitrauk, arba aš tave pargriausiu!“ Įdomiausia dalis buvo važiavimas rogutėmis, bet buvo naudojamos ir senos padangos, linoleumo gabalai ar paprastas kartonas. Be to, jie atsisėsdavo ir čiuoždavo nuo kalvos tiesiog ant savo kailinių.
Labiausiai erzino tai, kad nusileidimas čiuožyklomis trukdavo vos kelias sekundes. Tačiau lipimas jomis užtrukdavo ilgai (ypač jei reikėdavo tempti roges).
Prisimenate žaidimą „Kalvos karalius“? Vaikų komanda išsirinkdavo „karalių“, bandydavo jį nuversti, o tada nuridendavo nuo kalvos ant pilvo arba nugaros. Tai iš tikrųjų buvo smagus žaidimas, bet berniukai nemėgo leisti mums, mergaitėms, žaisti. Mes maldavome, bet mums buvo leista tik stovėti kalvos papėdėje ir apmėtyti nuverstą „karalių“ sniegu.
Prisimeni, kaip jie statė pilis ir sniego senius?
Kai buvome vaikai, mėgdavome kieme statyti tvirtoves. Sniego būdavo tiek daug, kad galėjome statyti tikras pilis. Taisyklės buvo paprastos: pastatyti porą sienų, prisirinkti sniego gniūžčių, tarp tvirtovių padėti pagalį, kuris tarnautų kaip vėliava, susiskirstyti į dvi komandas ir pradėti šaudyti. Žaidimo tikslas buvo neleisti priešininkams palikti tvirtovės ir užgrobti pagaliuko vėliavėlę. Tada priešininkai šaudydavo sniego gniūžtėmis į užpuolikus, neleisdami jiems pasiimti prizo.
Kartais apsieidavo be vėliavėlių – tiesiog svaidė vienas į kitą sniego gniūžtėmis, stengdamiesi išvengti šūvių į save, slėpdamiesi už sniego sienos.
Deja, linksmybės baigėsi, kai atvyko vyresni vaikai ir nugriovė mūsų sniego tvirtoves. Tas pats likimas dažniausiai laukdavo ir mūsų sniego senių – mes juos pastatydavome, o paskui eidavome pietauti, o chuliganai mūsų kūrinius sudaužydavo į šipulius.
Ar prisimeni, kaip mes anksčiau čiuožinėjome ar slidinėjome?
Čiuožimas ant ledo ir mini slidinėjimas buvo įprastos mano vaikystės veiklos. Suaugusieji kieme įrengdavo čiuožyklą; man nereikėjo toli eiti. Slidinėdavome parke kitoje gatvės pusėje arba mokyklos trasoje.
Pamenu, buvau taip pavargusi po žiemos pasivaikščiojimo, kad dienos pabaigoje lipti laiptais namo man buvo tikras iššūkis, labai skaudėjo kojas.
Tačiau kitą dieną nuovargio neliko nė pėdsako – vėl norėjau bėgti į lauką, kad ir koks šaltas būtų oras. O, vaikystė, kur ji taip greitai prabėgo!
Kokios asociacijos jums siejamos su žiema ir jaunyste? Kokias smagias veiklas labiausiai prisimenate?
