Aidas Užkuraitis
Rusijos grasinimai, incidentai Baltijos regione, kibernetinės atakos ir sabotažo atvejai vis dažniau kelia klausimą: kur yra riba, kurią peržengus dabartinė įtampa taptų visiškai kitokio lygio krize?
Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininkas Aurimas Navys pateikė neraminantį vertinimą. Jo teigimu, Maskva gali nuosekliai tikrinti, kiek toli jai leidžiama eiti ir kokio atsako sulaukiama iš Vakarų.
Tačiau ekspertas kartu pabrėžia esminį dalyką – jo aptariami scenarijai yra galimos rizikos, o ne informacija, kad Rusija jau būtų priėmusi sprendimą pulti Lietuvą.
Vis dėlto vienas žingsnis situaciją pakeistų iš esmės.
Grasinimai Lietuvai branduoliniu ginklu – ką jie iš tikrųjų reiškia?
Pastaruoju metu Rusijos retorikoje vėl pasirodė grasinimų Lietuvai, susijusių su galimybe šalies teritorijoje dislokuoti NATO branduolinę ginkluotę.
Navys tokią Maskvos retoriką vertina pirmiausia kaip branduolinį šantažą ir atgrasymo komunikaciją.
Svarbi detalė – Rusijos pareiškimuose buvo kalbama apie tai, kad tokiu atveju Lietuva galėtų tapti taikiniu. Tai nėra tas pats, kas paskelbimas apie priimtą sprendimą smogti.
Eksperto vertinimu, reikia atskirti realų karinį pasirengimą nuo politinių grasinimų, kuriais siekiama paveikti NATO valstybių sprendimus.
Yra dar viena aplinkybė, apie kurią kalbama rečiau
Lietuvos geografinė padėtis tokiame scenarijuje būtų itin svarbi.
Visai šalia yra Kaliningrado sritis ir Baltarusija, netoliese – kitos NATO valstybės.
Navys pabrėžia, kad branduolinio ginklo panaudojimas negali būti vertinamas kaip izoliuotas vietinis incidentas. Jo politinės ir strateginės pasekmės būtų gerokai platesnės.
Todėl ekspertas ragina nepasiduoti kiekvienam Maskvos grasinimui, bet kartu jų visiškai neignoruoti.
Rusijos retorika turi tikslą – atgrasyti Vakarus nuo sprendimų, kurių Maskva nenori.
Tačiau didžiausią nerimą kelia visai ne branduoliniai grasinimai
Navio vertinimu, daug svarbiau stebėti tai, kas vyksta žemiau atviro karinio konflikto ribos.
Kibernetinės operacijos, informacinės kampanijos, sabotažas ir kiti hibridiniai veiksmai leidžia daryti spaudimą NATO valstybėms neperžengiant akivaizdžios konvencinio karo ribos.
Būtent šioje pilkojoje zonoje atsiranda pavojinga problema.
Kiekvieną atskirą incidentą galima pateikti kaip atsitiktinumą.
Kiekvieną kartą galima reikalauti papildomų įrodymų.
O jeigu atsakas silpnas, kitą kartą galima pabandyti žengti dar vieną žingsnį.
Ekspertas išskyrė keturis eskalacijos laiptelius
Navys Rusijos elgesio logiką apibūdino keturių etapų modeliu.
Pirmasis – neigti savo dalyvavimą.
Kaip pavyzdį jis pateikė Krymo okupacijos pradžią, kai Rusija iš pradžių neigė, kad teritorijoje veikiantys ginkluoti žmonės yra jos pajėgos.
Antrasis etapas – veiksmą pripažinti, tačiau aiškinti, kad jis buvo būtinas dėl tariamos savigynos.
Trečiajame etape veiksmas jau praktiškai nebeslepiamas, o svarbiausia tampa patikrinti, ar priešininkas iš tikrųjų ryšis atsakyti.
Tačiau ketvirtasis laiptelis būtų visiškai kitoks.
Tai reikštų jau atvirą karinį veiksmą prieš NATO teritoriją.
Būtent tokios ribos peržengimas sukurtų visiškai kitokią situaciją visam Aljansui.
Kodėl Lietuva čia tokia svarbi?
Navys pateikia įdomų argumentą: jo vertinimu, galutinis Maskvos tikslas nebūtinai būtų pati Lietuva.
Baltijos šalys galėtų būti svarbios kaip vieta, kurioje būtų tikrinama NATO vienybė ir gebėjimas priimti sprendimus.
Kitaip tariant, klausimas būtų ne vien „ar galima kažką padaryti Lietuvai?“.
Kur kas svarbesnis klausimas Maskvai galėtų būti: „Kaip į tai sureaguos visas NATO?“
Jeigu Aljansas į rimtą incidentą atsakytų vieningai ir greitai, tai sustiprintų atgrasymą.
Jeigu sąjungininkai pradėtų ginčytis, kas įvyko ir kaip reikėtų reaguoti, Maskva galėtų tai vertinti kaip silpnumo ženklą.
Tai yra eksperto analizė, o ne patvirtintas Rusijos veiksmų planas.
Vienas scenarijus skamba ypač neraminančiai
Kalbėdamas apie artimiausią laikotarpį, Navys išskyrė kelias galimas eskalacijos kryptis.
Viena jų – nauji sabotažo incidentai, pavyzdžiui, Baltijos jūros regione.
Kitas hipotetinis scenarijus būtų vadinamoji netikros vėliavos operacija, kai incidento aplinkybės būtų pateikiamos taip, kad atsakomybė kristų kitai pusei.
Pats ekspertas aiškiai pabrėžė, kad nesako, jog toks scenarijus būtinai įvyks.
Tai svarbu.
Tokio pobūdžio vertinimai naudojami analizuojant galimas rizikas, tačiau jų negalima pateikti kaip prognozės ar žinomo būsimo Rusijos plano.
Trečias variantas gali būti kur kas sunkiau pastebimas
Rusijai nebūtina iš karto žengti iki atviro konflikto.
Ekspertas neatmeta scenarijaus, kai būtų tęsiami ribiniai incidentai, kurių kilmę sunku greitai ir neginčijamai nustatyti.
Tokio metodo pranašumas agresoriui akivaizdus – kiekvieną kartą lieka erdvės neigimui.
Būtent todėl hibridinės grėsmės Vakarams kelia tiek daug problemų.
Ir tai jau nebėra vien atskirų ekspertų diskusija.
Europos Parlamentas rugsėjo 16-ąją priėmė rezoliuciją, kurioje paragino ES ir jos valstybes pereiti nuo vien reagavimo į hibridines operacijas prie aktyvesnio jų atgrasymo. Už dokumentą balsavo 470 europarlamentarų, 129 buvo prieš, 62 susilaikė.
Dokumente Rusija įvardyta didžiausia valstybės remiama hibridine grėsme Europos Sąjungai.
Kas Lietuvos gali laukti artimiausią pusmetį?
Būtent šį klausimą Navys vertino itin atsargiai.
Jis pabrėžė nenorintis būti pranašu, tačiau jo vertinimu, eskalacijos rizika išliks ir gali didėti.
Tai nėra prognozė, kad per artimiausius šešis mėnesius Lietuva bus užpulta.
Viešai nėra patvirtintos informacijos, kad Rusija būtų priėmusi sprendimą pradėti konvencinį karą su Lietuva ar NATO.
Tačiau ekspertas mano, kad nepakankamas atsakas į mažesnius incidentus gali skatinti Maskvą toliau tikrinti ribas.
NATO turi vieną labai svarbų kozirį
Lietuva nėra viena.
Ji yra NATO narė, o Aljanso kolektyvinės gynybos sistema yra pagrindinis veiksnys, iš esmės keičiantis bet kokio tiesioginio puolimo skaičiavimus.
Ataka prieš NATO valstybę reikštų riziką susidurti ne su viena Lietuva, Latvija ar Estija, o su visu Aljansu.
Būtent todėl atgrasymas toks svarbus.
Jo tikslas nėra pradėti karą.
Tikslas – įtikinti potencialų agresorių, kad puolimo kaina būtų tokia didelė, jog jo apskritai neverta pradėti.
Todėl tikrasis klausimas yra ne „ar rytoj prasidės karas?“
Šiuo metu nėra pagrindo skelbti, kad Rusijos puolimas prieš Lietuvą yra neišvengiamas ar artėjantis konkrečią dieną.
Tačiau pastarųjų metų saugumo situacija rodo, kad Europa vis rimčiau vertina hibridines operacijas, sabotažą, kibernetines atakas ir kitus veiksmus, vykstančius žemiau tradicinio karo slenksčio.
Būtent todėl Navio perspėjimas svarbus ne kaip bauginanti pranašystė.
Jis kelia kitą klausimą.
Kas nutiktų, jeigu po daugybės mažesnių incidentų būtų žengtas tas vienas žingsnis, kurio jau nebebūtų galima paaiškinti atsitiktinumu ar neigti?
Tą akimirką sprendimą turėtų priimti jau ne viena Lietuva.
Tai taptų viso NATO klausimu – ir būtent Aljanso pasirengimas bei vienybė yra skirti tam, kad tokio momento apskritai neprireiktų.
