Aidas Užkuraitis
Rusijos ir Ukrainos karo pabaigos paieškose pasigirdo pareiškimas, parodantis, kokia didelė praraja vis dar skiria Maskvos ir Kyjivo pozicijas. Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Rusija neketina atsisakyti pretenzijų į visą Donbasą ir yra pasirengusi tęsti karą net dėl mažiausios teritorijos dalies.
Jo pavartotas skaičius itin iškalbingas – 0,01 procento.
D. Peskovas kartu tvirtino, kad Vladimiras Putinas esą norėtų taikaus susitarimo. Tačiau tame pačiame pasisakyme Kremliaus atstovas aiškiai leido suprasti, kad kol Maskvai priimtinas susitarimas nepasiektas, Rusija ketina tęsti karinius veiksmus.
Šie žodžiai nuskambėjo tuo metu, kai JAV vėl aktyviai ieško galimybių priartinti abi puses prie susitarimo, o Ukraina susiduria su intensyviais smūgiais prieš miestus ir energetikos infrastruktūrą.
Vienas sakinys atskleidė, kiek mažai erdvės Maskva šiuo metu palieka kompromisui
D. Peskovo pareiškimo centre atsidūrė Donbasas.
Kremlius ir toliau tvirtina, kad visa teritorija, į kurią Maskva yra pareiškusi pretenzijas, turi priklausyti Rusijai.
Kalbėdamas apie teritorijos dydį D. Peskovas pabrėžė, kad Maskvai esą nėra svarbu, ar kalbama apie pusę procento, ar vos vieną šimtąją procento.
Taip Kremlius siunčia signalą, kad bent viešai nėra pasirengęs atsisakyti savo maksimalių teritorinių reikalavimų.
Tačiau čia yra esminė aplinkybė: Rusija šias Ukrainos teritorijas paskelbė savo dalimi vienašališkai, o tarptautiniu mastu jos tebėra laikomos Ukrainos teritorija.
Maskva jas paskelbė savomis, tačiau realybė žemėlapyje – kitokia
2022 metais Rusija paskelbė aneksuojanti Donecko, Luhansko, Zaporižios ir Chersono sritis.
Šių aneksijų Ukraina ir didžioji tarptautinės bendruomenės dalis nepripažįsta.
Dar svarbiau – Rusijos kariuomenė nekontroliuoja visų teritorijų, kurias Maskva paskelbė priklausančiomis Rusijai.
Todėl D. Peskovo žodžiai apie kovą dėl kiekvienos teritorijos dalies reiškia, kad Maskvos deklaruojami tikslai tebėra platesni už dabartinę faktinę jos kariuomenės kontrolę.
Būtent teritorijų klausimas ir toliau išlieka viena didžiausių kliūčių bet kokiam galimam taikos susitarimui.
Tada nuskambėjo dar vienas prieštaringai atrodantis pareiškimas – Putinas esą „nori taikos“
D. Peskovas bandė suderinti dvi iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamas žinutes.
Viena vertus, jis tvirtino, kad V. Putinas norėtų konflikto sprendimo taikiomis priemonėmis.
Kita vertus, iš karto pabrėžė, kad tol, kol toks sprendimas Maskvos požiūriu neįmanomas, Rusija ketina tęsti karą.
Taigi kalbos apie taiką nereiškia, kad Kremlius skelbia atsisakantis savo teritorinių tikslų.
Priešingai – naujausi D. Peskovo žodžiai rodo, kad bent viešuose pareiškimuose Maskva juos ir toliau kelia kaip vieną svarbiausių sąlygų.
Tuo metu Vašingtonas bando pajudinti derybas iš vietos
JAV pastaruoju metu suintensyvino pastangas ieškant galimo Rusijos ir Ukrainos susitarimo.
Vienas aptariamų variantų buvo energetinės paliaubos – susitarimas, pagal kurį būtų stabdomi smūgiai energetikos objektams.
Kyjivas tokiam pasiūlymui pritarė.
Maskva jo nepriėmė.
Tai ypač svarbu artėjant šaltajam metų laikui, nes Ukrainos energetikos infrastruktūra vėl tampa vienu pagrindinių Rusijos smūgių taikinių.
Todėl diplomatinės kalbos vyksta tuo pat metu, kai realybėje karas ne tik nesustoja, bet kai kuriose srityse intensyvėja.
Artėjanti žiema gali tapti dar vienu dideliu išbandymu Ukrainai
Pastarosiomis savaitėmis daugėja Rusijos smūgių Ukrainos energetikos sistemai.
Tai nėra vien karinė problema.
Pažeistos elektrinės, pastotės ir kiti energetikos objektai gali paveikti elektros bei šildymo tiekimą milijonams žmonių.
Ukrainos valdžia ruošiasi dar vienai sudėtingai žiemai, o šalies oro gynybai tenka atremti didelius dronų ir raketų smūgius.
Analitikai atkreipia dėmesį, kad Rusija gali siekti maksimaliai padidinti spaudimą Ukrainos energetikai dar prieš šalčiausią metų laikotarpį.
Charkive savaitgalį vėl pasigirdo sprogimai – buvo ir aukų
Sekmadienio vakarą Rusijos pajėgos surengė dar vieną ataką prieš Charkivą.
Miesto valdžia pranešė, kad buvo apgadinti gyvenamieji namai ir kiti pastatai.
Per smūgius žuvo žmogus, dar mažiausiai aštuoni buvo sužeisti.
Šis išpuolis dar kartą parodė kontrastą tarp diplomatinių pareiškimų apie taikos paieškas ir realios padėties Ukrainoje.
Kol vyksta diskusijos apie galimas paliaubas, žmonės Ukrainos miestuose ir toliau susiduria su oro atakomis.
Tačiau Ukraina taip pat siunčia Maskvai signalą – spaudimas bus tęsiamas
Kyjivas savo ruožtu teigia ketinantis toliau smogti objektams Rusijoje, kurie susiję su jos karo finansavimu ir energetikos sektoriumi.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra pareiškęs, kad Ukraina stiprins smūgius Rusijos naftos perdirbimo gamykloms, atsakydama į Rusijos atakas prieš Ukrainos energetiką.
Kyjivas teigia nesiekiantis atakuoti civilių objektų.
Tokiais veiksmais Ukraina mėgina mažinti Rusijos galimybes finansuoti karą ir kartu didinti ekonominę jo kainą Maskvai.
Todėl energetikos infrastruktūra abiejose pusėse tapo vis svarbesne konflikto dalimi.
Donbasas vėl atsiduria pačiame derybų centre – ir čia kompromisą rasti sunkiausia
Donbasą sudaro Donecko ir Luhansko sritys.
Rusija nuo 2014 metų rėmė separatistines struktūras šiame regione, o 2022-aisiais, pradėjusi plataus masto invaziją, siekė gerokai išplėsti kontroliuojamą teritoriją.
Maskva vėliau paskelbė šias teritorijas aneksuojanti.
Ukraina tokio sprendimo nepripažįsta ir pabrėžia savo teritorinį vientisumą.
Todėl susiduria du iš esmės nesuderinami reikalavimai.
Rusija reikalauja pripažinti jos pretenzijas į Ukrainos teritorijas, o Kyjivas pabrėžia, kad negali teisėtai laikyti okupacijos Rusijos suverenitetu.
Būtent todėl net ir nedidelės teritorijos klausimas gali tapti didžiule kliūtimi derybose.
Ir štai kodėl tie „0,01 proc.“ iš tiesų reiškia gerokai daugiau
D. Peskovo pasirinktas skaičius greičiausiai neturėtų būti suprantamas kaip konkretus būsimos karinės operacijos dydis.
Tai politinis pareiškimas.
Jo esmė – parodyti, kad Maskva bent viešai neketina nusileisti teritorijų klausimu net tada, kai kalbama apie labai nedidelę jų dalį.
Tokiu būdu Kremlius siunčia žinutę ne tik Ukrainai.
Ją girdi ir JAV bei Europos valstybės, kurios ieško būdų užbaigti karą.
Jeigu Maskva išlaikys tokią poziciją, derybose teks spręsti ne tik klausimą, kaip sustabdyti kovas, bet ir daug sudėtingesnę problemą – ką daryti su teritorijomis, kurias Rusija okupavo ir vienašališkai paskelbė savomis.
Kalbos apie taiką skamba vis garsiau, tačiau viena kliūtis niekur nedingo
D. Peskovo pareiškimas dar kartą parodė, kodėl net intensyvios diplomatinės pastangos nebūtinai greitai atves iki susitarimo.
Kyjivui teritorinio vientisumo klausimas yra esminis.
Maskva savo ruožtu viešai teigia neatsisakanti pretenzijų į visą Donbasą.
Tuo pat metu vyksta oro atakos, žmonės žūsta, energetikos infrastruktūra patiria smūgius, o abi pusės mėgina didinti spaudimą viena kitai.
Todėl Kremliaus pareiškimas apie pasirengimą kovoti net dėl „0,01 proc.“ Donbaso yra svarbus ne dėl paties skaičiaus.
Jis parodo kur kas didesnę problemą: net kalbėdama apie taiką Maskva kol kas viešai nerodo pasirengimo atsisakyti savo teritorinių reikalavimų, o būtent jie išlieka viena sunkiausių kliūčių bet kokiam ilgalaikiam susitarimui.
