Aidas Užkuraitis
Šiandien Žemėje gyvena daugiau kaip 8 milijardai žmonių, ir visi jie priklauso vienai rūšiai – Homo sapiens.
Tačiau pažvelgus keliasdešimt tūkstančių metų į praeitį vaizdas buvo visai kitoks. Tuo pačiu metu pasaulyje gyveno kelios skirtingos žmonių grupės. Tarp jų buvo neandertaliečiai, denisoviečiai ir mūsų pačių protėviai.
Galiausiai likome tik mes.
Kodėl?
Mokslas vis dar neturi vieno paprasto atsakymo. Tačiau archeologiniai radiniai ir genetiniai tyrimai leidžia sudėlioti vis įdomesnį paveikslą.
Žemėje vienu metu gyveno keli skirtingi žmonės
Maždaug prieš 50 tūkst. metų Homo sapiens jau buvo išplitę už Afrikos ribų, tačiau Eurazijoje jie nebuvo vieni.
Europoje ir dalyje Vakarų bei Centrinės Azijos gyveno neandertaliečiai. Azijoje egzistavo denisoviečių populiacijos, apie kurias mokslininkai didelę dalį informacijos sužinojo tik iš fosilijų ir DNR.
Žmonių evoliucija todėl nebuvo paprasta tiesi linija, kurioje viena rūšis pakeitė kitą.
Ji labiau priminė daugybę besišakojančių ir kartais vėl susitinkančių linijų.
Didžiausią staigmeną mokslininkams pateikė mūsų pačių DNR
Ilgą laiką buvo galima įsivaizduoti, kad Homo sapiens tiesiog išstūmė kitus žmones.
Genetika parodė sudėtingesnę istoriją.
Daugumos dabartinių žmonių, kurių protėviai gyveno už Afrikos ribų, genome yra maždaug 1–2 procentai neandertaliečių kilmės DNR.
Kai kuriose Azijos ir Okeanijos populiacijose aptinkama ir denisoviečių genetinio paveldo.
Tai reiškia labai svarbų dalyką.
Mūsų protėviai su kitomis senovės žmonių grupėmis ne tik susidurdavo – tarp jų vyko ir kryžminimasis.
Tam tikra prasme dalis išnykusių žmonių išliko mumyse.
Galbūt mūsų pranašumas buvo ne fizinė jėga
Neandertaliečiai nebuvo primityvūs urviniai žmonės, kaip jie ilgą laiką vaizduoti populiariojoje kultūroje.
Archeologiniai radiniai rodo, kad jie gamino sudėtingus akmeninius įrankius, naudojo ugnį, medžiojo didelius gyvūnus ir rūpinosi sužeistais ar sergančiais savo grupės nariais.
Todėl vien paaiškinimo, kad Homo sapiens buvo tiesiog „protingesni“, mokslininkams nepakanka.
Viena iš svarbių hipotezių susijusi su tuo, kaip mūsų protėviai bendradarbiavo.
Homo sapiens galėjo kurti platesnius socialinius tinklus, palaikyti ryšius tarp toliau viena nuo kitos gyvenusių grupių ir intensyviau keistis žiniomis bei ištekliais.
Tokie ryšiai galėjo tapti didžiuliu pranašumu, kai aplinka pasikeisdavo.
Maža detalė galėjo lemti labai daug
Įsivaizduokime dvi nedideles žmonių grupes.
Abi moka medžioti. Abi moka įkurti ugnį. Abi gamina įrankius.
Tačiau vienai grupei pritrūkus maisto ji turi ryšių su žmonėmis už kelių dešimčių ar net šimtų kilometrų. Kita grupė lieka izoliuota.
Ilgainiui toks skirtumas gali tapti gyvybiškai svarbus.
Didesni socialiniai tinklai galėjo padėti ne tik gauti maisto ar žaliavų, bet ir perduoti naujus įrankių gamybos būdus bei kitą informaciją.
Žinios galėjo kauptis iš kartos į kartą.
Tačiau vieno „supergebėjimo“ greičiausiai nebuvo
Mokslininkai atsargiai vertina bandymus surasti vieną priežastį, paaiškinančią Homo sapiens sėkmę.
Tikėtina, kad veikė keli dalykai vienu metu.
Svarbus galėjo būti gyventojų skaičius, grupių tarpusavio ryšiai, gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų aplinkų, technologijų ir kultūros perdavimas.
Prie to prisidėjo ir klimato svyravimai.
Kai nedidelė populiacija susiduria su staigiais aplinkos pokyčiais, ligomis ar maisto trūkumu, net keli nesėkmingi laikotarpiai gali smarkiai sumažinti jos galimybes išlikti.
Neandertaliečiai staiga nedingo vieną dieną
Jų išnykimas nebuvo vienas konkretus įvykis.
Skirtingose Europos vietose neandertaliečių populiacijos nyko skirtingu metu. Maždaug prieš 40 tūkst. metų jų, kaip atskiros žmonių grupės, archeologiniuose duomenyse nebelieka.
Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad kiekvienas neandertalietis tiesiog išmirė.
Dalis jų genetinio paveldo buvo įtraukta į augančias Homo sapiens populiacijas.
Todėl galima sakyti, kad biologinė istorija buvo gerokai sudėtingesnė nei paprastas vienos rūšies „laimėjimas“ prieš kitą.
Denisoviečiai paliko dar paslaptingesnį pėdsaką
Apie denisoviečius žinome gerokai mažiau.
Jų egzistavimą mokslininkams padėjo atskleisti nedidelis kiekis fosilijų ir iš jų išgauta genetinė medžiaga.
Tačiau jų genetinis palikimas kai kuriose dabartinėse žmonių populiacijose yra aiškiai aptinkamas.
Vienas garsiausių pavyzdžių susijęs su genetiniu variantu, padedančiu Tibeto aukštikalnių gyventojams geriau prisitaikyti prie mažo deguonies kiekio dideliame aukštyje. Tyrimai šio varianto kilmę sieja su denisoviečiais.
Tai neįtikėtinas evoliucijos paradoksas: žmonių grupė gali būti seniai išnykusi, tačiau jos genai vis dar padeda kitiems žmonėms išgyventi.
Kodėl galiausiai likome tik mes?
Vieno galutinio atsakymo nėra.
Vis daugiau duomenų rodo, kad Homo sapiens sėkmė galėjo būti susijusi ne su vienu stebuklingu gebėjimu, o su daugybe nedidelių pranašumų.
Gebėjimu bendradarbiauti.
Kurti platesnius socialinius ryšius.
Perduoti informaciją.
Prisitaikyti prie labai skirtingų aplinkų.
Auginti populiacijas ir išlaikyti ryšius tarp jų.
Tačiau svarbų vaidmenį galėjo atlikti ir paprasčiausias atsitiktinumas.
Evoliucija nėra varžybos, kuriose būtinai laimi „geriausia“ rūšis. Populiacijų likimą gali pakeisti klimatas, geografija, demografiniai pokyčiai ir daugybė kitų aplinkybių.
Todėl galbūt įdomiausias klausimas nėra vien tai, kodėl išlikome mes.
Įdomiau suvokti, kad Homo sapiens kadaise dalijosi planeta su kitais žmonėmis – susitikdavo su jais, turėjo bendrų palikuonių, o dalį jų genetinės istorijos nešiojamės savyje iki šiol.
