Aidas Užkuraitis
Europa ilgus dešimtmečius galėjo remtis viena esmine prielaida – kilus rimtai karinei grėsmei už jos nugaros stovės Jungtinės Valstijos. Būtent amerikiečių karinė galia tapo vienu svarbiausių NATO atgrasymo ramsčių ir leido daugeliui Europos valstybių savo gynybai skirti gerokai mažiau, nei būtų reikėję veikiant savarankiškai.
Tačiau dabar ši prielaida nebėra tokia savaime suprantama.
Vašingtonas vis aiškiau signalizuoja, kad europiečiai turi patys prisiimti didžiąją dalį atsakomybės už konvencinę savo žemyno gynybą. Tuo pat metu Rusijai priskiriami hibridiniai veiksmai Europoje kelia klausimą, kurio dar prieš keletą metų daugelis politikų vengė: kas nutiktų, jeigu kritinę akimirką Europa turėtų gintis turėdama gerokai mažesnę JAV paramą?
Vokietijoje šios diskusijos tapo ypač aštrios po pastarųjų savaičių įvykių. O kai kurie analitikai jau atsigręžia net į skaudžiausias XX amžiaus pamokas ir klausia, ar Europa dar kartą nepadarė klaidos manydama, kad turi daugiau laiko, nei yra iš tikrųjų.
Berlyną supurtęs incidentas tapo rimtu perspėjimu
Vokietijos pareigūnai Rusiją apkaltino dėl rugpjūtį mėginto surengti drono išpuolio Leipcigo/Halės oro uoste.
Šis atvejis sulaukė išskirtinio NATO šalių dėmesio todėl, kad kalbama ne apie iš karo Ukrainoje atsitiktinai nuklydusį objektą.
Vokietijos vertinimu, tai buvo sąmoningas hibridinis veiksmas.
Būtent ši aplinkybė keičia visą diskusiją.
Rusijai priskiriami kibernetiniai išpuoliai, dezinformacija, šnipinėjimas ir sabotažo operacijos Europoje fiksuojamos jau ne pirmus metus. Tačiau sąmoningo išpuolio prieš svarbų infrastruktūros objektą galimybė reiškia gerokai aukštesnį eskalacijos laiptelį.
Todėl Europos saugumo struktūrose vis garsiau keliamas klausimas, ar dabartinis atsakas į vadinamosios pilkosios zonos veiksmus yra pakankamas.
NATO problema – ataka nebūtinai atrodo kaip karas
Šiuolaikinio hibridinio konflikto pavojus slypi būtent jo neapibrėžtume.
NATO 5-asis straipsnis numato kolektyvinės gynybos principą, tačiau ne kiekvienas priešiškas veiksmas automatiškai tampa klasikine karine ataka.
Kibernetinė operacija, sabotažas ar drono incidentas gali padaryti realios žalos, tačiau kartu palikti pakankamai daug neaiškumo, kad sąjungininkams tektų ilgai svarstyti, kokio masto atsakas būtų proporcingas.
Europos gynybos ir žvalgybos pareigūnai būtent čia mato vieną didžiausių dabartinių problemų.
Jeigu agresorius įsitikina, kad už veiksmus žemiau atviro karo slenksčio rimtų pasekmių nebus, atsiranda paskata rizikuoti dar labiau.
JAV ambasadorius NATO Matthew Whitakeris po Vokietijos incidento pareiškė, kad sąjungininkai tokių sąmoningų hibridinių veiksmų toleruoti neturėtų.
Tai svarbus signalas – Vašingtonas bent viešai teigia remsiantis sąjungininkus susidūrus su tokiomis grėsmėmis.
Tačiau platesnėje JAV strategijoje vyksta kitas procesas.
Amerika Europai siunčia visai kitą žinią
Donaldas Trumpas ne kartą reikalavo, kad Europos šalys gerokai daugiau investuotų į savo gynybą.
Dabar tai nebėra vien diskusija apie tai, kiek procentų bendrojo vidaus produkto valstybės skiria kariuomenei.
Pentagono strategijoje vis aiškiau matyti siekis, kad Europa pati būtų pajėgi prisiimti pagrindinę atsakomybę už savo konvencinę gynybą.
JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojas Elbridge’as Colby rugsėjo pradžioje europiečiams dar kartą pabrėžė, kad jie privalo stiprinti savo karinę ir pramoninę galią.
Jo žinutė iš esmės paprasta: Jungtinės Valstijos nori, kad Europa galėtų daug daugiau padaryti pati.
Tai nebūtinai reiškia JAV pasitraukimą iš NATO.
Tačiau Europai tenka ruoštis scenarijui, kuriame amerikiečių karių, techninių pajėgumų ir kitų resursų žemyne būtų mažiau.
Ir čia prasideda nepatogi Europos matematika
Problema ta, kad JAV vaidmuo Europos gynyboje nėra matuojamas vien karių skaičiumi.
Amerikiečiai suteikia dalį pajėgumų, kuriuos labai sunku greitai pakeisti.
Europai vis dar trūksta kai kurių žvalgybos ir stebėjimo pajėgumų, strateginio transporto, oro gynybos ir kitų svarbių gebėjimų.
Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto SWP analizėje pabrėžiama, kad Europa šiuo metu nepajėgtų paprasčiausiai pakeisti maždaug 80 tūkst. žemyne esančių JAV karių ir kartu kompensuoti visų kitų amerikiečių suteikiamų galimybių.
Todėl JAV vaidmens mažėjimas nėra vien klausimas, ar Europa turėtų daugiau tankų, lėktuvų ar karių.
Reikėtų perkurti didelę dalį visos gynybos sistemos.
Yra dar viena problema – kiek ilgai Europa pajėgtų atsilaikyti?
Būtent šis klausimas pastaruoju metu nuskambėjo ypač niūriai.
Su NATO planavimu dirbantys gynybos pareigūnai Miuncheno saugumo konferencijos organizuotame forume perspėjo, kad Europa šiuo metu galėtų turėti rimtų sunkumų bandydama viena išlaikyti ilgą išsekimo konfliktą su Rusija.
Problema nėra vien karinė.
Ilgam konfliktui reikalinga milžiniška pramoninė bazė, nuolatinis finansavimas, visuomenės palaikymas ir politinė vienybė.
O būtent pastaroji Europoje dabar tampa vis didesniu iššūkiu.
Berlyno politinis žemės drebėjimas tik sustiprino nerimą
Vokietijoje tuo metu vyksta dar vienas procesas.
Rugsėjo 6-osios Saksonijos-Anhalto žemės rinkimuose „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) pasiekė istorinį rezultatą – pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos kraštutinės dešinės politinė jėga laimėjo Vokietijos regiono rinkimus.
Rezultatas sukėlė politinį šoką ne tik Berlyne.
Jis stebimas ir Paryžiuje, Briuselyje bei kitose Europos sostinėse, nes kitais metais svarbūs rinkimai laukia ir kitų valstybių.
Europos gynybos planuotojams tai svarbu dėl labai konkrečios priežasties.
Bet kokia ilgalaikė Europos gynybos strategija priklauso nuo politinės valios ją finansuoti.
Jeigu visuomenės ir politinės jėgos vis labiau nesutars dėl Rusijos, Ukrainos bei gynybos išlaidų, net ir didžiuliai popieriuje suplanuoti pajėgumai gali susidurti su problema.
Kodėl vėl prisimenami 1939-ieji?
Čia reikia labai aiškiai atskirti istoriją nuo dabarties.
2026 metų Europa nėra 1939 metų Europa.
Šiandien egzistuoja NATO, Europos Sąjunga, kolektyvinės gynybos mechanizmai, branduolinis atgrasymas ir daug glaudesnis valstybių karinis bendradarbiavimas.
Todėl tiesioginis dabartinės situacijos lyginimas su Antrojo pasaulinio karo pradžia būtų klaidinantis.
Tačiau istorinė analogija naudojama kitam dalykui pabrėžti – pavojui per ilgai manyti, kad didelis konfliktas yra neįmanomas.
Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą 2022 metais ši prielaida Europoje jau kartą sugriuvo.
Dabar klausimas kitas: ar žemynas pakankamai greitai mokosi iš šios pamokos?
Ar Europa iš tiesų liktų viena?
Kol kas atsakymas – ne.
Jungtinės Valstijos tebėra NATO narė, Europoje tebėra amerikiečių pajėgos, o Vašingtono atstovai pastarosiomis dienomis viešai kartojo paramą sąjungininkams susidūrus su hibridinėmis grėsmėmis.
Tačiau Europa ruošiasi ne tik šiandienai.
Gynybos planai kuriami daugeliui metų į priekį, todėl politikai privalo svarstyti ir nepatogiausius scenarijus.
Vienas jų – Europa, kuriai JAV suteikia gerokai mažiau pajėgumų nei anksčiau.
Brookings instituto analizė rodo, kad europiečiai juda tinkama kryptimi bandydami kompensuoti galimą JAV konvencinių pajėgumų sumažėjimą.
Tačiau išlieka dvi rimtos problemos – nepakankamas bendras pajėgumų mastas ir skirtingų Europos kariuomenių tarpusavio suderinamumas.
Tai reiškia, kad laiko dar reikia.
O būtent laikas šioje istorijoje tampa svarbiausiu nežinomuoju.
Europa dabar sprendžia klausimą, kuris lems ateinančius dešimtmečius
Paradoksalu, tačiau didžiausia dabartinės krizės pasekmė gali būti ne NATO susilpnėjimas, o visiškai priešingas procesas – Europos gynybos pabudimas.
Vokietija, Lenkija, Baltijos valstybės, Jungtinė Karalystė ir kitos šalys didina gynybos finansavimą. Plečiama karinė gamyba, stiprinama oro gynyba ir kuriamos naujos bendradarbiavimo struktūros.
Tačiau infrastruktūros ir pramonės, kuri buvo mažinama dešimtmečius, neįmanoma atkurti per vieną politinę kadenciją.
Todėl šiandien svarbiausias klausimas nėra, ar rytoj Europa liks visiškai viena.
Klausimas daug nepatogesnis: jeigu saugumo padėtis blogėtų greičiau, nei Europa spės sustiprėti, ar žemynas jau būtų pasirengęs prisiimti atsakomybę už savo gynybą?
1939-ieji nepasikartoja.
Tačiau viena jų pamoka išlieka aktuali ir šiandien – valstybės negali pradėti ruoštis pavojui tik tada, kai jis jau stovi prie durų.
