Tomas L.
Straipsnio autorius Aretas Botyrius – brandingo ir patirčių strategas, studijavęs klasikinę muziką Londono Karališkojoje muzikos akademijoje ir dirbęs kultūros projektų bei gyvų renginių srityje. Jį domina, kaip atlikėjai, kultūriniai projektai, prekės ženklai, miestai ir šalys kuria savo tapatybę, komunikaciją ir patirtį tarptautinei auditorijai.
Kiek save prisimenu, per kasmetines Lietuvos atrankas, o dar labiau po kiekvieno didžiojo konkurso, grįžtame prie to paties klausimo: kas vis dėlto svarbiausia – daina, balsas, įvaizdis, scenografija, šokis, „kabliukas“? Klausimas patogus, nes leidžia svarbą ir kaltę išskaidyti į dalis. O spėlionių, ko galėjo pritrūkti, visada apstu: per mažai balso, per trumpos kojos, per nuogos kojos, klaiki suknelė, per lietuviška, per švediška, per mažai „euroviziška“, politinis konkursas, per mažai ugnies, per mažas biudžetas fejerverkams… galėčiau tęsti ir tęsti.
Po šių metų Lietuvos pasirodymo Vienoje man atrodo, kad klausimas keliamas ne visai iš to galo. Gal svarbiausia ne viena detalė, o tai, ar visos detalės leidžia pamatyti atlikėją. Tebūnie tai mano magiškos „eurovizinės formulės“ būrimas iš kavos tirščių.
Šiemet matėme stiprų konceptą, ryškų vizualą, gerai suvaldytą sceną. Bet žmogus, kuris turėjo būti viso to centre, liko per mažai įskaitomas. Trumpai tariant: mašina prarijo žmogų.
22 vieta finale, žinoma, nėra rezultatas, dėl kurio norisi skambinti kaimynei ir bėgti pas ją su šampanu. Bet pats rezultatas čia man nėra įdomiausia dalis. Įdomiau tai, kad Lietuva šiemet turėjo atlikėją, kuris „ant popieriaus“ atrodė kaip vienas stipriausių ir kultūriškai įdomiausių Lietuvos pasirinkimų pastaraisiais metais. Lion Ceccah nėra tuščias televizinis projektas, sukurtas būtent „Eurovizijos“ atrankoms. Tai atlikėjas su jau egzistuojančiu sceniniu pasauliu, vizualine kalba, diskografija, performanso patirtimi, muzikiniu ir teatriniu pagrindu, ryškiu santykiu su įvaizdžiu, kūnu, personažu ir scena.
Kitaip tariant, Lietuva šiemet neturėjo „nieko“. Priešingai, turėjo labai daug. „Full package“ situacija. Todėl ir klausimas turėtų būti ne „kodėl Europa mūsų nesuprato?“, o „ar mes patys padėjome Europai suprasti, ką rodome?“
„Eurovizijoje“ atlikėjas nėra tik dainos pristatymo įrenginys. Atlikėjas yra emocinis produkto centras: balsas, kūnas, istorija, charakteris, interviu, socialiniai tinklai, ankstesnė kūryba, tai, ką jis simbolizuoja, kaip „žiūrisi“ scenoje ir ekrane, ir ką žiūrovas gali papasakoti kitam žmogui po vienos peržiūros. Tobulu atveju užtektų pirmos minutės. Jeigu po trijų minučių neaišku, apie ką buvo pasirodymas, arba prisimename tik sidabrinę figūrą, bet ne žmogų ar aiškią emociją, kažkur grandinėje įvyko trumpas jungimas.
Pati daina „Sólo quiero más“ turėjo stiprią centrinę mintį: norą daugiau. Ne paviršinį „duokite dar vieną vakarėlį“, o egzistencinį norą ištrūkti iš kažko per ankšto – senos odos, buvusio savęs, aplinkos, kurioje nebetelpi. Tai gera tema, ypač atlikėjui, kurio sceninė istorija jau anksčiau kalbėjo apie transformaciją, kitoniškumą ir savęs išradimą.
Būtent todėl čia prasideda esminė dramaturginė rizika. Kai daina kalba apie „daugiau“, žiūrovas laukia judesio, krypties, išsiveržimo. Tačiau pirmą minutę pati daina to „daugiau“ beveik neduoda. Ji prašo kantrybės dar nespėjusi sukurti pakankamai atlygio už tą kantrybę. „Eurovizijoje“ tai pavojinga valiuta.
Problema ne vien vėlyvas priedainis. Dar svarbiau tai, kad priedainis čia ateina formaliai, bet dramaturgiškai iki galo neįvyksta: vietoje aiškaus muzikinio atsivėrimo jis vis dar veikia kaip laukimas. Tuo pačiu metu atidedama beveik viskas: muzikinis „kabliukas“, tekstinis aiškumas ir vizualinis išsilaisvinimas. Vienas toks sprendimas galėtų veikti. Visi trys kartu reiškia, kad pirmąjį trečdalį pasirodymo žiūrovas vis dar laukia, kol traukinys pajudės iš stoties, nors kelionei jau likę vos dvi minutės. O „Eurovizijoje“ pirmoji minutė yra kritinis starto momentas: būtent tada dalis auditorijos sprendžia, ar likti prie ekrano, ar eiti įsipilti dar.
Todėl svarbu iškart pasakyti: tai nėra lietuvių kalbos problema. Monika Liu su „Sentimentais“ jau parodė, kad lietuvių kalba „Eurovizijoje“ gali veikti. Jos pasirodymas buvo minimalus, bet ne tuščias. Lietuviškas, bet ne uždaras. Žiūrovui nebūtina buvo suprasti kiekvieno žodžio, nes kuriamas pasaulis buvo aiškus ir be vertimo: ritmas, stilius, charakteris, žvilgsnis, siluetas, šukuosena, lengva ironija, elegancija. Kalba ten buvo ne kliūtis, o skonio ir tapatybės dalis.
Todėl drįsčiau teigti, kad Lietuva neturi kalbos problemos. Ji turi vertimo problemą. Pati daina saviironiškai užsimena, kad gal su subtitrais būtų lengviau. Tai charakteringa detalė, bet kartu ir labai tiksli diagnozė: šiam pasirodymui reikėjo ne tik subtitrų, bet ir aiškaus emocinio vertimo.
Kalba tampa rizika ne tada, kai ji lietuviška, ispaniška ar sudėta iš kelių kalbų vienu metu. Ji tampa rizika tada, kai jai tenka nešti per daug nepaaiškinto koncepto. Lion Ceccah atveju lietuviška įžanga turėjo atlikti itin sunkų darbą. Ji turėjo pristatyti vidinę dramą, kurios tarptautinė komunikacija nebuvo pakankamai išvertusi iš anksto. Jei žiūrovas jau žinotų, kad mato ne šiaip „mašiną“, o žmogų, įstrigusį tarp seno savęs ir naujos tapatybės, atmosfera veiktų kitaip. Jei žiūrovas jau turėtų raktą, jis galėtų atrakinti duris. Be rakto žiūrovas matė ne išsilaisvinimą, o gražią, blizgančią miglą.
Skaitmeninis dainos gyvenimas po pasirodymo taip pat rodo, kad klausimas buvo ne vien scena. „Aussievision“ skaičiavimu, per pirmą parą po pirmojo pusfinalio „Sólo quiero más“ perklausų skaičius Spotify platformoje išaugo 32 tūkstančiais – mažiausiai tarp visų to pusfinalio kūrinių. Belgijos dainos, finale atsidūrusios tik viena pozicija aukščiau už Lietuvą, perklausų skaičius per tą patį laiką augo daugiau nei dvigubai. Į finalą nepatekusios Latvijos dainos 24 valandų augimas, nors ji pasirodė kitame pusfinalyje, buvo beveik tris kartus didesnis. Tai nėra galutinis meno kokybės matas, bet tai gana aiškus konversijos signalas: pasirodymas dainos iki galo neatrakino.
Scenografija, mano akimis, buvo viena stipriausių šio pasirodymo dalių. Ji buvo estetiška, aiški, profesionali, gerai filmuota. Scenoje buvo vaizdas, į kurį norėjosi žiūrėti. Tai svarbu pasakyti, nes šis tekstas nėra apie tai, kad „visi blogai padarė“. Tokio masto tarptautinis pasirodymas reikalauja milžiniško darbo, spaudimo, logistikos ir nervų. Tai ne trys dekoracijos, sukaltos garaže iš entuziazmo ir lipnios juostos. Aš visada buvau toje barikadų pusėje, kuri sako: lengviau komentuoti iš šalies, nei pačiam ryžtis padaryti.
Tačiau net gera scenografija negali iki galo išgelbėti dainos, kuri pati nepakankamai juda ir neduoda „daugiau“. Šiuo atveju scenografija sukūrė dramaturgiją ir turėjo daugiau krypties nei muzikinė forma. Scena bandė parodyti virsmą, bet muzika per dažnai grįžo į tą pačią emocinę būseną. Ji kaupė atmosferą, bet nepakankamai virto įvykiu.
Minimalumas pats savaime nėra problema. Monikos Liu atveju jis veikė, nes daina, įvaizdis ir atlikėjos personažas kalbėjo ta pačia kalba. Lion Ceccah atveju vizualiai buvo daugiau, bet žiūrovui teko ir daugiau darbo. O „Eurovizijoje“ žiūrovas nedirba už atlikėją ir dainą. Pasirodymas labai aiškiai tarnavo konceptui, bet nepakankamai kūrė ryšį tarp atlikėjo ir žiūrovo.
Tuo metu žiūrovas stebi dvidešimt kelis pasirodymus iš eilės, dažnai vakarėlyje, bare, namuose su draugais, socialinių tinklų triukšme. Jei per pirmas sekundes nėra aišku, kur žiūrėti ir kodėl tai turėtų rūpėti, dėmesys labai greitai nuklysta ten, kur paprasčiau. Kartais tiesiog į virtuvę arba paglostyti draugų mielą šuniuką.
Todėl man atrodo, kad šių metų Lietuvos problema nebuvo ambicija. Problema buvo neapdorota ambicija. Ambicija savaime nėra vertybė. Daugiasluoksnis konceptas gali būti labai stiprus, bet tik tada, kai jo esmė aiškiai išgryninama žiūrovui. Kitaip jis lieka uždaras tiems, kurie jau žino kontekstą. O „Eurovizijoje“ kontekstą reikia atsinešti pačiam arba labai greitai jį sukurti.
Ne sluoksnių buvo per daug – trūko aiškaus vertimo.
Būtent dėl to labiausiai gaila paties atlikėjo. Tarptautinei auditorijai Lion Ceccah galėjo būti pristatytas ne vien kaip sidabrinis personažas ar „mašina“ – toks įspūdis dažnai likdavo po spaudos interviu. Jis galėjo būti pristatytas kaip Lietuvos scenos menininkas, atėjęs iš teatro, performanso ir drag kultūros, itin ekspresyvios ir brandžios vizualinės savikūros bei popmuzikos sankirtos; kaip atlikėjas, kuris jau turi istoriją: ankstesnį vardą, ankstesnę kūrybą, sceninę drąsą ir aiškų santykį su transformacija. Tai nėra detalės, kurias galima palikti biografijos paraštėse. Tai yra medžiaga, iš kurios kuriamas tarptautinis atlikėjo pasakojimas ir jo prekės ženklas.
Vietoje to tarptautinėje erdvėje labai greitai įsivyravo paprastesnis šūkis: mašina.
Suprantu, kodėl. Tai įsimena. Tai vizualu. Tai lengva kartoti. Net tarptautinė spauda, aprašydama pasirodymą, natūraliai kabinosi už mašinos, technologijos, dirbtinumo ar ateiviškumo įvaizdžių. Bet būtent todėl atlikėjo komunikacija turi pati pasiūlyti tikslesnį raktą. Kitaip metafora pradeda gyventi atskirai nuo žmogaus, kurį turėjo paaiškinti.
„Aš esu mašina“ nėra pakankama atlikėjo istorija. Įdomiausia dalis niekada nebuvo pati mašina. Įdomiausia dalis buvo žmogus, bandantis prisiminti, kaip būti gyvas. Ne personažas, kuris, bandydamas pavaizduoti mašiną, po tamsiais akiniais ir sidabriniu paviršiumi kartais paslėpė gyvą, charizmatišką atlikėją.
Čia atsiranda ir Alen Chicco bei Lion Ceccah klausimas. Pats sceninio vardo virsmas nebūtinai yra problema. Atlikėjai keičiasi, persikuria, atsisako senų odų, ypač tada, kai naujas etapas reikalauja naujos formos. Tačiau tarptautinei auditorijai, kuri atlikėją atranda pirmą kartą, toks virsmas turi būti ne tik paminėtas, bet aiškiai ir strategiškai sukomunikuotas. „Anksčiau žinomas kaip Alen Chicco“ nėra smulkmena. Tai tiltas. Tokiam tiltui reikia nuoseklių socialinių tinklų profilių, prisegtų įrašų su paaiškinimais, kuruotai pristatytos ankstesnės kūrybos, aiškios žinutės spaudai ir paprasto atsakymo į klausimą: kas šis žmogus ir kodėl jis man turėtų rūpėti?
Tokiam atlikėjui reikia ne mažiau, o daugiau komunikacinio pasiruošimo. Ne tam, kad jis taptų steriliai „teisingas“, o tam, kad jo charizma, savitumas ir sceninis pasaulis neišsisklaidytų atsitiktiniuose interviu, frazėse ir įspūdžiuose. Jei pats nepaaiškini savo pasaulio, už tave tai padaro kiti. Tada vienas žurnalistas pamato dirbtinį intelektą, kitas robotą, trečias ateivį, ketvirtas tiesiog keistą sidabrinį vyrą. Visa tai nebūtinai klaidinga, bet niekas nepasako esmės.
Net ir pastarųjų dienų triukšmas dėl interviu po finalo parodė tą patį: „Eurovizijoje“ atlikėją reikia saugoti ir ruošti ne tik trims minutėms scenoje, bet ir visam komunikacijos maratonui aplink jas.
Šioje vietoje klausimas jau tampa platesnis nei vienas atlikėjas ar viena daina. Tokiame formate neužtenka vien televizijos režisūros ar sceninės gamybos logikos. Reikia muzikos industrijos, atlikėjo vadybos, tarptautinės komunikacijos, socialinių tinklų, leidybos ir prekės ženklo mąstymo. Delegacija neturėtų viena pati tapti atlikėjo vadyba, leidykla ir komunikacijos agentūra. Bet jeigu už atlikėjo nestovi tokia vadybinė ir komunikacinė mašina, kažkur sistemoje turi būti aišku, kas šias funkcijas perima arba bent koordinuoja.
Lietuva „Eurovizijoje“ dalyvauja nuo 1994-ųjų. Po daugiau nei trijų dešimtmečių nuo debiuto jau nebegalime kasmet elgtis taip, lyg iš naujo mokytumėmės, kaip veikia šis konkurso formatas. Žinios turi kauptis sistemoje, o ne kasmet išsiskaidyti kartu su pasibaigusiu sezonu.
Galbūt todėl mums verta mažiau klausti, kaip laimėti „Euroviziją“. Tai slidus klausimas. Laimėjimą lemia metai, konkurentai, politinis klimatas, burtai, tendencijos, žiuri, televotingas ir dar kokie septyni dalykai, kurių niekas iki galo nekontroliuoja. Naudingesni klausimai ruošiantis didžiajam konkursui būtų kiti: kaip nešvaistyti gero atlikėjo, kai tokį turime? Kokia palaikymo sistema tų metų atstovui labiausiai reikalinga ir kaip ją užtikrinti? O atrankų metu žiūrovams ir žiuri verta klausti ne tik apie dainą, bet ir apie atlikėją: ar jis pasiruošęs tarptautinei karjerai ir „Eurovizijos“ mašinai?
„Eurovizija“ nėra tik šeštadienio vakaro televizija. Tai trijų minučių kultūrinio eksporto testas. Tai viena iš retų platformų, kurioje Lietuva gali vienu metu parodyti atlikėją, kalbą, vizualinį pasaulį, sceninę kultūrą ir tam tikrą šiuolaikinės šalies savijautą milijoninei auditorijai. Žinoma, tai vis dar konkursas. Taip, ten yra blizgučių, absurdiškų kostiumų ir kartais abejotinų tonacijų. Bet būtent dėl to nereikėtų apsimesti, kad tai nesvarbu. Populiarioji kultūra labai dažnai veikia greičiau nei oficialūs pristatymai, strategijos ir gražiai suredaguoti šalies įvaizdžio dokumentai.
Todėl šių metų pamoka neturėtų būti „siųskime saugiau“. Priešingai. Lietuvai nereikia tapti mažiau ambicingai. Tačiau tam, kad pasiektume „daugiau“, Lietuvai reikia tapti strategiškesnei.
Jei siunčiame ryškų, konceptualų ir daugiasluoksnį atlikėją, turime padėti jam būti suprastam. Jei siunčiame konceptą, turime padėti jį išversti į aiškią emociją. Jei siunčiame sceninį virsmą, turime parodyti ne tik kaukę, bet ir žmogų po ja. Jei daina prašo „daugiau“, pati kampanija irgi turi duoti daugiau: daugiau aiškumo, daugiau krypties, daugiau darbo su atlikėjo istorija, daugiau supratimo, kad scena prasideda gerokai anksčiau nei pirmas kadras tiesioginiame eteryje.
Lion Ceccah, mano akimis, nebuvo neteisingas pasirinkimas. Jis buvo pasirinkimas, kuriam reikėjo daugiau strateginio darbo. Ne tam, kad būtų supaprastintas. Tam, kad jo pasaulis būtų iki galo suprantamas.
Šiemet mašiną pamatėme. Kitą kartą svarbiausia, kad joje nepamestume žmogaus – ypač tuomet, kai turime vieną įdomiausių Lietuvos atlikėjų ir kūrėjų, kurį galime parodyti.
