Perspėja dėl jau žydinčių nuodingų augalų: nuo vienų gali iškristi dantys, kiti sukelti paralyžių

„Pavasaris kviečia į miškus ir pievas, tačiau gamtos grožis kartais slepia pavojų. Kai kurie ankstyvo pavasario augalai yra nuodingi, todėl jų liesti ar nešti į namus griežtai nerekomenduojama“, – perspėja D. Ryliškis.

Jis išvardijo keletą augalų, kurie žydi šiuo metu ar netrukus ims žydėti, kurie gali būti pavojingi.

„Žydi rausvais žiedais dar prieš sulapojant, todėl krūmas išsiskiria ankstyvuoju pavasariu“, – aiškino D. Ryliškis.

Šio krūmo natūrali buveinė – miškingos vietos ir krūmynai.

Ekspertų teigimu, toks augalas yra vienas nuodingiausių Lietuvoje – visos jo dalys, įskaitant žiedus, žievę ir ypač uogas, yra nuodingos. Pakramčius žalčialunkio šakelių ar žievės, gali labai sudirgti burnos gleivinė, ištinti lūpos ar net iškristi dantys, o suvalgius 10–12 uogų vaikams tai gali būti mirtina dozė. Paprastasis žalčialunkis priklauso mirtinai nuodingų augalų grupei ir gali sukelti pykinimą, vėmimą, viduriavimą ir kitus apsinuodijimo simptomus.

Svarbu: žiedadulkės gali dirginti kvėpavimo takus ir akis; odos kontaktas su sultimis dažnai sukelia paraudimą ar dermatitą.

„Triskiautė žibuoklė žydi švelniomis mėlynai violetinėmis ar baltomis gėlėmis“, – sako D. Ryliškis.

Dažnai pasitaiko drėgnų miško paklotės vietose po medžiais.

Botanikos specialistų teigimu, kaip ir kiti vėdryninių šeimos augalai, triskiautė žibuoklė turi ranunculiną, kuris pažeidus augalo audinius virsta protoanemoninu – nuodingu junginiu. Šis toksinas gali sukelti odos dirginimą, bėrimus ir pūsles, jei augalas liečiamas ar prispaudžiamas prie odos. Jei kažkas netyčia suvalgo augalą, simptomai gali būti pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas ir viduriavimas, o didelės dozės sukelti sunkesnius virškinimo sutrikimus.

Augalas nėra draudžiamas ar itin mirtinai pavojingas daugeliu atvejų, bet kontaktas su sultimis gali būti dirginantis, o didesnis kiekis – apsinuodijimo rizikos veiksnys.

„Šios plukės formuoja masyvius baltus arba geltonus žydinčius kilimus“, – apibūdina D. Ryliškis.

Miškuose balandžio–gegužės mėnesiais, drėgnose ir humusingose miško paklotėse.

Ekspertų duomenimis, šių plukių žolėse taip pat susidaro protoanemoninas, kai audiniai pažeidžiami, todėl prisilietus prie sutraiškytų žiedų ar lapų gali atsirasti odos sudirginimas, bėrimai, pūslelės ar paraudimas. Suvalgymas ar didesnis kiekis žalių augalo dalių gali sukelti stiprų skrandžio ir žarnyno dirginimą, vėmimą, viduriavimą, galvos skausmą, pykinimą, o labai svarais atvejais – net raumenų spazmus ir dusulį.

„Dažnai painiojamas su geltonžiede pluke, švitriešis žydi anksti pavasarį geltonomis gėlėmis“, – sako D. Ryliškis.

Miškuose, drėgnose pievose ir pakraščių juostose, drėgnoje dirvoje.

Ekspertai pabrėžia, kad ir švitriešio sudedamosios dalys gali būti nuodingos, jei augalas yra žalias ir traumuotas: protoanemoninas, susidaręs pažeidus audinius, yra dirginantis – gali sukelti niežėjimą, bėrimus arba pūslių susidarymą ant odos, o suvalgymas gali sukelti pykinimą, vėmimą, galvos svaigimą, spazmus ar paralyžių.

D. Ryliškis primena: „Gamta – nuostabi, bet atsargi. Mėgaukitės pavasario grožiu saugiai: stebėkite ir fotografuokite, bet nelieskite ir ypač nevalgykite nuodingų augalų“.