Aidas Užkuraitis
Didesnės pensijos – viena aktualiausių temų šimtams tūkstančių Lietuvos gyventojų. Valdžia kalba apie siekį mažinti senjorų skurdą ir didinti pensijų ryšį su žmogaus sumokėtomis įmokomis bei sukauptu stažu.
Tačiau ekonomistai atkreipia dėmesį į kitą medalio pusę. Pensijų didinimas nėra vien sprendimas prie dabartinės išmokos pridėti keliasdešimt eurų. Visuomenei senstant, ilgalaikėje perspektyvoje reikia atsakyti ir į sudėtingesnį klausimą – kas už vis didesnes pensijas mokės ateityje?
Pensijos jau šiemet padidėjo dviženkliu tempu
2026 metais socialinio draudimo pensijų indeksavimo koeficientas siekia 1,0987. Be to, individualiajai pensijos daliai pritaikytas papildomas 1,03 koeficientas.
Dėl šių sprendimų vidutinė senatvės pensija 2026 metais pakilo maždaug iki 750 eurų, o turint būtinąjį stažą – maždaug iki 810 eurų.
Faktiniai „Sodros“ liepos mėnesio duomenys labai panašūs: vidutinė senatvės pensija siekė 747,01 euro, o turint būtinąjį stažą – 808,32 euro.
Tačiau diskusija tuo nesibaigia.
Kalbama apie tolesnį pensijų augimą ir apie tai, kaip užtikrinti, kad didesnės išmokos būtų ne vien trumpalaikis sprendimas.
Vienas valdžios siekis skamba itin ambicingai
Diskusijose keliama idėja bazinės pensijos dydį labiau priartinti prie minimalių vartojimo poreikių dydžio.
Tokio sprendimo tikslas suprantamas – mažinti vyresnio amžiaus žmonių skurdo riziką.
Tačiau Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Teodoras Medaiskis siūlo į problemą žiūrėti kiek kitaip.
Jo nuomone, didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas pensijų apskaitos vieneto vertei, kitaip tariant – stipresniam ryšiui tarp žmogaus per gyvenimą sumokėtų socialinio draudimo įmokų ir būsimos pensijos.
Ekonomistas argumentuoja, kad pernelyg didelė stažo reikšmė gali silpninti paskatą mokėti didesnes įmokas.
Čia atsiranda problema, kurios paprastu pensijų padidinimu neišspręsi
Pensijų sistema turi atlikti du iš pirmo žvilgsnio skirtingus uždavinius.
Pirmasis – apsaugoti vyresnio amžiaus žmones nuo skurdo.
Antrasis – išlaikyti principą, kad daugiau įmokų sumokėjęs žmogus ateityje gautų atitinkamai didesnę pensiją.
Jeigu skirtumas tarp mažai ir daug įmokų mokėjusių žmonių pernelyg sumažėtų, gali kilti klausimų dėl pačios socialinio draudimo sistemos paskatų.
Todėl T. Medaiskis siūlo mažas pajamas gaunančių pensininkų apsaugą labiau spręsti papildoma socialine parama, o ne vien didinant bazinę pensijos dalį.
Pensininkų daugėja – ir tai keičia visą lygtį
Čia prasideda bene sudėtingiausia Lietuvos pensijų sistemos problema.
Pensijos nėra mokamos iš kažkur atskirai dešimtmečiams padėtų pinigų. Didelė dabartinių socialinio draudimo išmokų dalis finansuojama dabartinių dirbančių žmonių mokamomis įmokomis ir kitais viešaisiais finansais.
Todėl labai svarbus santykis tarp dirbančių žmonių ir pensijų gavėjų.
2026 metų „Sodros“ biudžete prognozuota, kad vidutiniškai bus apie 640 tūkst. senatvės pensininkų, o jų skaičius per metus padidės maždaug 7 tūkstančiais. Socialinio draudimo pensijoms tenka didžioji „Sodros“ išlaidų dalis.
Jeigu pensininkų dalis visuomenėje toliau didės, o darbingo amžiaus gyventojų proporcija mažės, ilgainiui atsiras vis didesnis spaudimas pensijų sistemai.
Ir čia atsiranda sprendimas, kuris daugeliui tikrai nepatiktų
Vienas galimų ilgalaikių atsakymų į visuomenės senėjimą – vėlesnis išėjimas į pensiją.
2026 metais Lietuvoje pensinis amžius pasiekė 65 metus.
T. Medaiskis yra sakęs, kad visuomenei senstant natūraliai atsiranda argumentų diskutuoti apie tolesnį pensinio amžiaus ilginimą.
Tačiau tai nėra paskelbtas sprendimas ar patvirtintas planas.
Ekonomisto vertinimu, jeigu ateityje būtų pasirinktas toks kelias, apie jį reikėtų pranešti gerokai iš anksto, o pats amžiaus didinimas turėtų vykti palaipsniui.
Tai labai svarbus skirtumas.
Šiuo metu nėra priimto sprendimo pensinį amžių Lietuvoje didinti virš 65 metų. Kalbama apie ilgalaikės sistemos iššūkius ir galimus ateities scenarijus.
Kodėl apskritai kalbama apie pensinio amžiaus didinimą?
Matematika gana paprasta.
Jeigu žmogus pradeda gauti pensiją vėliau, jis ilgiau lieka darbo rinkoje ir trumpesnį laikotarpį gauna senatvės pensiją.
Valstybei tai palengvina pensijų sistemos finansavimą.
Tačiau žmogui toks sprendimas reikštų visai ką kita – ilgiau dirbti iki teisės į senatvės pensiją.
Todėl tai politiškai ir socialiai itin jautrus klausimas.
Be to, vienodas pensinis amžius skirtingų profesijų žmonėms praktiškai gali būti jaučiamas labai nevienodai.
Kitas kelias – daugiau pinigų
Pensinio amžiaus ilginimas nėra vienintelis teoriškai galimas sprendimas.
Pensijų sistemai galima skirti didesnę valstybės surenkamų pajamų dalį, keisti mokesčius ar socialinio draudimo įmokas, didinti dirbančių žmonių skaičių, skatinti darbo našumą ir atlyginimų augimą.
Tačiau kiekvienas variantas turi savo kainą.
Jeigu pensijoms skiriama daugiau valstybės pinigų, jų reikia surinkti iš kitų šaltinių arba mažinti kitas išlaidas. Jeigu didinami mokesčiai ar įmokos, didesnę finansinę naštą pajunta dirbantieji ir verslas.
Todėl ekonomistų diskusijoje nėra vieno stebuklingo sprendimo.
Didesnės pensijos dar nereiškia didesnės perkamosios galios
Yra dar viena detalė, kurią lengva pamiršti žiūrint tik į pensijos dydį eurais.
Žmogui svarbu ne vien tai, kiek eurų atsiranda jo banko sąskaitoje, bet ir kiek prekių bei paslaugų už tuos pinigus galima nusipirkti.
Jeigu pensija didėja, tačiau kartu brangsta maistas, būstas, šildymas, elektra, vaistai ir paslaugos, realus gyvenimo pagerėjimas gali būti mažesnis, nei atrodo vien pažvelgus į išmokos sumą.
Todėl ilgalaikis tikslas yra ne vien didinti pensijų skaičius eurais, bet užtikrinti, kad pensininkų pajamos neprarastų perkamosios galios.
2027-ieji gali atnešti dar vieną pensijų šuolį
Viešai jau buvo kalbėta apie siekį 2027 metais pensijas didinti vidutiniškai ne mažiau kaip 10 procentų.
Diskusijose taip pat svarstytas spartesnis indeksavimas ir galimybė tam panaudoti dalį „Sodros“ finansinio rezervo ar perviršio. Tačiau tokie sprendimai turi būti įtvirtinti atitinkamuose teisės aktuose ir biudžetuose, todėl pažadų nereikėtų painioti su jau galutinai nustatyta kiekvieno žmogaus būsima pensija.
Be to, net ir patvirtinus vienodą indeksavimo principą, konkreti suma eurais kiekvienam pensininkui nėra vienoda.
Ji priklauso nuo jau gaunamos pensijos ir individualios žmogaus situacijos.
Didžiausias klausimas – ne kitų metų pensija
Artimiausiu metu senjorams svarbiausia, kiek konkrečiai padidės jų gaunama išmoka.
Tačiau valstybei tenka spręsti gerokai ilgesnio laikotarpio problemą.
Reikia sukurti sistemą, kurioje pensijos būtų pakankamos oriam gyvenimui, tačiau kartu jų finansavimas išliktų tvarus ir po 10, 20 ar 30 metų.
Todėl šalia gerų žinių apie didėjančias pensijas vis dažniau girdėsime ir ne tokius malonius klausimus – apie mokesčius, dirbančiųjų skaičių, „Sodros“ finansus ir galimą pensinio amžiaus ateitį.
Kol kas viena svarbiausia žinia aiški: pensinio amžiaus didinimas virš 65 metų nėra priimtas sprendimas. Tačiau visuomenei senstant diskusija, kaip ateityje finansuoti didesnes pensijas, tik stiprės.
