Aidas Užkuraitis
Kai dauguma žmonių ryte tik pradeda planuoti savo dieną, ortopedo traumatologo Pranciškaus Bakučio laukia visai kitokia realybė. Pacientų būklės aptarimai, vizitai palatose, operacinė ir sprendimai, nuo kurių gali priklausyti žmogaus galimybė vėl normaliai judėti.
31-erių kaunietis šiandien dirba Kauno klinikose ir Druskininkuose, taip pat rūpinasi Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjų sveikata. Tačiau jo profesinis kelias galėjo pasukti visiškai kita kryptimi.
Vaikystėje Pranciškus net neplanavo gydyti žmonių.
Jis buvo įsitikinęs, kad taps veterinaru.
Vaikystės planas buvo visai kitoks
Daug laiko leisdamas kaime pas senelius ir būdamas šalia gyvūnų, P. Bakutis ilgą laiką savo ateitį siejo būtent su veterinarija.
Net mokykloje rinkdamasis dalykus jis orientavosi į šią profesiją.
Tačiau prieš vienuoliktą klasę kažkas pasikeitė. Būsimasis gydytojas suprato jaučiantis stipresnį norą padėti žmonėms.
Medicina jam nebuvo visiškai svetimas pasaulis. Jo mama dirbo Kauno klinikose su radiologiniais tyrimais, todėl dar vaikystėje Pranciškui tekdavo apsilankyti ligoninėje.
Galiausiai sprendimas buvo priimtas – vietoje veterinarijos jis pasirinko mediciną.
Šešeri studijų metai buvo tik pradžia
Iš šalies gydytojo profesija gali atrodyti kaip ilgos studijos, po kurių žmogus pagaliau išmoksta savo darbą.
P. Bakutis šią profesiją mato kitaip.
Pasak jo, medicinoje reikia įsisavinti milžinišką informacijos kiekį. Šešeri bendrosios medicinos studijų metai suteikia pagrindą, po jų laukia rezidentūra, tačiau mokymasis nesibaigia ir pradėjus savarankiškai dirbti.
Ypač tai juntama ortopedijoje traumatologijoje – srityje, kuri nuolat keičiasi kartu su naujomis gydymo technologijomis ir metodais.
Būtent ši specialybė jį galiausiai ir patraukė.
Traumatologija – visai ne tai, ką įsivaizduoja daugelis
Žmogui, kuris su traumatologu susiduria tik po nelaimingo kritimo, ši profesija gali atrodyti gana paprastai: rentgeno nuotrauka, lūžis, gipsas ir kelionė namo.
Tačiau P. Bakutis sako, kad tai tėra nedidelė jo darbo dalis.
Didelė ortopedo traumatologo darbo dalis vyksta operacinėje.
Per kelis dešimtmečius šios medicinos galimybės smarkiai pasikeitė. Gydytojas pateikia pavyzdį, kad anksčiau kai kuriuos sudėtingus lūžius patyrusiems pacientams tekdavo ilgai gulėti lovoje, o šiuolaikinės operacijos kai kuriais atvejais leidžia žmogų pradėti mobilizuoti jau kitą dieną.
Galimybė taip greitai pakeisti žmogaus gyvenimo kokybę buvo viena priežasčių, dėl kurių jis pasirinko būtent šią specialybę.
Jo darbo diena prasideda dar prieš operacinę
P. Bakutis neslepia esantis darboholikas.
Jo kasdienybė išskirtinė ir tuo, kad gydytojas dirba keliose vietose bei Lietuvos futbolo rinktinėje.
Tačiau įprasta diena ligoninėje prasideda rytiniu gydytojų susirinkimu.
Medikai aptaria naujai hospitalizuotus pacientus, jų būklę, jau atliktus veiksmus ir tolesnį gydymo planą.
Po to gydytojas aplanko savo pacientus.
Vertinama, kaip jie jaučiasi, ar būklė keičiasi ir ar nereikia koreguoti gydymo.
Tik tuomet prasideda viena intensyviausių dienos dalių – operacijos.
Priklausomai nuo jų sudėtingumo, per dieną jų gali būti atliekama skirtingas skaičius.
Tačiau išėjus iš operacinės darbas nesibaigia. Vakare gydytojas dar kartą aplanko pacientus ir tik tada gali galvoti apie kelionę namo.
Kai kurių darbo akimirkų pamiršti nepavyksta
Ilgainiui medikai išmoksta ramiau reaguoti į situacijas, kurios žmogui, niekada nedirbusiam ligoninėje, sukeltų didžiulį stresą.
P. Bakutis pasakoja pastebėjęs tai net būdamas su draugais.
Situacija, kuri aplinkiniams atrodo labai rimta ir ilgam išlieka atmintyje, traumatologui gali būti įprastas profesinis atvejis.
Tačiau tai nereiškia, kad gydytojai tampa visiškai abejingi.
Pasitaiko ypač sunkių traumų, kurių prisiminimai išlieka ir profesionalams. P. Bakutis pripažįsta, kad sudėtingiausi atvejai kartais įstringa atmintyje ilgam.
Išėjus iš ligoninės darbas galvoje nesibaigia
Galbūt netikėčiausia gydytojo pasakojimo dalis susijusi ne su operacine, o su tuo, kas vyksta grįžus namo.
Medikai išmoksta atsiriboti nuo dalies patiriamo streso, tačiau visiškai išjungti minčių apie pacientus nėra paprasta.
P. Bakutis pasakoja, kad net atostogaujant pirmosiomis dienomis galvoje vis dar sukasi mintys apie žmones, kuriuos gydė prieš išvykdamas.
Jo ir kolegų patirtis net virto savotiška taisykle – norint iš tikrųjų pailsėti, atostogoms reikėtų skirti bent kelias savaites.
Pirmąją dar galvojama apie paliktus pacientus. Vėliau mintys pradeda rimti, tačiau artėjant grįžimui jau pradedama galvoti apie laukiančius darbus.
Net vakare atsigulus į lovą gydytojo galvoje gali suktis dienos operacijos ir planai kitai dienai.
Laisvalaikiu nuo rizikos nebėga
Galima būtų manyti, kad kasdien matydamas traumų pasekmes gydytojas laisvalaikiu vengia bet kokios rizikingesnės veiklos.
Pasirodo, yra priešingai.
Didžiąją laisvo laiko dalį P. Bakutis stengiasi skirti savo vaikams – sūnui Bernardui ir dukrai Barborai. Tačiau jam patinka ir aktyvus gyvenimo būdas.
Gydytojas domisi vandens sportu, važinėja motociklu, žiemą slidinėja.
Pasak jo, medikams netgi naudinga suprasti veiklas, kurių metu pacientai patiria traumas – taip lengviau suprasti ir pačias nelaimių aplinkybes.
Dar vienas darbas – Lietuvos futbolo rinktinėje
P. Bakučio profesinėje biografijoje yra ir dar viena išskirtinė eilutė – jis yra Lietuvos futbolo rinktinės gydytojas.
Profesionaliame sporte medikui keliami kiek kitokie iššūkiai.
Sportininkui svarbu ne tik išgydyti traumą, bet ir saugiai sugrįžti į treniruotes bei varžybas, todėl gydytojo sprendimai gali turėti įtakos ir sportininko karjerai.
P. Bakučio istorija parodo ir kitą gydytojo profesijos pusę, kurios pacientas dažniausiai nemato.
Už keliolikos minučių konsultacijos gali slypėti ilgos studijos, metai rezidentūroje, nuolatinis mokymasis, valandos operacinėje ir mintys apie pacientus, kurios ne visada lieka už ligoninės durų.
Gal todėl pacientai gerą gydytoją prisimena ne tik dėl diagnozės ar atliktos operacijos. Kartais daugiausia pasako paprastas žmonių įvertinimas – kad gydytojo rankos yra „auksinės“.
