Aidas Užkuraitis
Iš Briuselio nuskambėjo neįprastai tiesi žinia Rusijos visuomenei. Europos Komisijos atstovė Arianna Podesta pareiškė, kad patys Rusijos piliečiai gali daryti įtaką tam, kokia valdžia valdo jų šalį ir ar ji toliau remia karą prieš Ukrainą.
Šie žodžiai nuskambėjo diskutuojant apie visai kitą, tačiau su karu glaudžiai susijusį klausimą – Europos Sąjungos sankcijas Rusijai ir problemas, su kuriomis Europoje susiduria prieš karą pasisakantys Rusijos piliečiai.
A. Podestos atsakymas buvo gerokai platesnis. Europos Komisijos atstovė atsakomybės klausimą nukreipė ne tik į Kremlių, bet ir į pačią Rusijos visuomenę, pabrėždama, kad jos piliečiai taip pat gali priešintis savo šalies vykdomai politikai.
Tačiau skambi žinia turi svarbų kontekstą: tai nebuvo nauja oficiali ES deklaracija, raginanti Rusijoje surengti valdžios perversmą. Tai buvo Europos Komisijos atstovės atsakymas žurnalistams apie Rusijos piliečių atsakomybę ir jų galimybes veikti savo šalies viduje.
Iš Briuselio nuskambėjo labai tiesūs žodžiai
A. Podesta kalbėjo apie tai, kad nuo pačių Rusijos piliečių priklauso, ar jų šalyje išliks valdžia, palaikanti karą.
Jos teigimu, jeigu Rusijos visuomenė patiria karo sukeltus padarinius, ji turi galimybių veikti prieš karą pačioje Rusijoje.
Tokiu būdu Europos Komisijos atstovė pabrėžė principą, kad valstybės politinė kryptis nėra vien jos vadovybės klausimas – visuomenė taip pat turi politinę atsakomybę ir pilietines teises.
Vis dėlto Rusijos politinės sistemos realybė yra gerokai sudėtingesnė. Nepriklausomos žiniasklaidos veikla šalyje smarkiai apribota, o opozicinė politinė veikla susiduria su dideliais suvaržymais.
Todėl teorinė piliečių galimybė pakeisti valdžią ir praktinės galimybės tai padaryti nėra tas pats.
Viskas prasidėjo nuo klausimo apie sankcijas
A. Podestos komentaras nuskambėjo po klausimo, susijusio su Rusijos opozicijos veikėjos Julijos Navalnajos kritika Europos Sąjungai.
J. Navalnaja atkreipė dėmesį į, jos vertinimu, paradoksalią situaciją: kai kuriems turtingiems ir įtakingiems Rusijos verslininkams sankcijos panaikinamos, tačiau nuo Kremliaus politikos atsiriboję ir prieš karą pasisakantys rusai Europoje susiduria su įvairiais teisiniais bei administraciniais sunkumais.
Ši diskusija atskleidžia vieną sudėtingiausių ES sankcijų politikos klausimų – kaip spausti Rusijos valdžią ir su ja siejamus asmenis, kartu nededant lygybės ženklo tarp Kremliaus politikos ir kiekvieno Rusijos piliečio.
ES priėmė sprendimą dėl dviejų žinomų Rusijos verslininkų
Diskusija įsiplieskė ir dėl konkretaus Europos Sąjungos sprendimo.
TV3 skelbiamais duomenimis, iš sankcijų sąrašo buvo išbraukti Rusijos verslininkai Ališeras Usmanovas ir Michailas Fridmanas. Tuo pat metu ribojamosios priemonės beveik trims tūkstančiams su Rusija susijusių fizinių ir juridinių asmenų buvo pratęstos dar trejiems metams.
Būtent šis kontrastas ir sukėlė papildomų klausimų.
Kodėl sankcijų režimas keičiamas kai kuriems itin turtingiems verslininkams, kai tuo pat metu paprasti nuo Kremliaus politikos atsiribojantys Rusijos piliečiai gali susidurti su sunkumais Europoje?
Tai nėra vien moralinis ginčas. ES sankcijos turi atitikti teisines sąlygas, o sprendimai dėl konkrečių asmenų gali būti ginčijami teismuose, todėl kiekvieno asmens įtraukimas į sąrašą turi būti pagrįstas.
Putino aplinkos žmonėms esą buvo perduota visai kita žinia
Šioje istorijoje yra dar viena įdomi detalė.
TV3, remdamasi „Bloomberg“, skelbia, kad Vladimiras Putinas pastaraisiais metais Rusijos oligarchams esą ne kartą yra sakęs, jog jiems taikomos Vakarų sankcijos jo asmeniškai neliečia, todėl problemų sprendimų jie turėtų ieškoti patys.
Jeigu šie pranešimai tiksliai atspindi uždarų pokalbių turinį, tai atskleidžia sudėtingą santykį tarp Kremliaus ir dalies Rusijos verslo elito.
Vakarų šalys sankcijomis siekia didinti spaudimą Rusijos sistemai ir jos karinius pajėgumus palaikantiems veikėjams, tačiau nėra garantijos, kad ekonominis spaudimas konkretiems verslininkams automatiškai pakeis Kremliaus sprendimus.
Ar Rusijos žmonės iš tikrųjų galėtų pakeisti šalies kursą?
Tai gerokai sudėtingesnis klausimas nei gali pasirodyti iš vienos antraštės.
Demokratinėje valstybėje piliečiai valdžią gali pakeisti konkurencinguose rinkimuose. Rusijoje politinė konkurencija yra smarkiai apribota, nepriklausomoms opozicinėms jėgoms veikti sunku, o dalis žinomų Kremliaus kritikų yra emigravę.
Todėl A. Podestos žodžius reikėtų vertinti pirmiausia kaip politinę žinią apie visuomenės atsakomybę, o ne kaip prognozę, kad Rusijoje artėja valdžios pasikeitimas.
Nėra patikimo pagrindo teigti, kad toks scenarijus šiuo metu neišvengiamas ar artimas.
Briuselio pozicija dėl karo išlieka aiški
Europos Sąjungos institucijos tuo pat metu laikosi pozicijos, kad Rusija turi nutraukti agresiją prieš Ukrainą.
Europos Vadovų Taryba yra raginusi Rusiją parodyti realų norą siekti taikos, sutikti su visišku ir besąlygišku ugnies nutraukimu bei įsitraukti į prasmingas derybas dėl ilgalaikio taikos susitarimo.
ES taip pat toliau teikia Ukrainai politinę, ekonominę ir kitokią paramą.
Taigi naujasis A. Podestos komentaras nepakeičia bendros Europos Sąjungos politikos. Jis veikiau papildo ją kita dimensija – klausimu, kokį vaidmenį pačios Rusijos visuomenė gali atlikti sprendžiant savo šalies ateitį.
Skambi antraštė slepia svarbų niuansą
Žodžiai apie galimybę „nuversti Putiną“ neišvengiamai patraukia dėmesį. Tačiau svarbu tiksliai suprasti, kas iš tiesų buvo pasakyta.
Europos Sąjunga nepaskelbė naujos politikos, kurios tikslas būtų organizuoti valdžios pakeitimą Rusijoje. Viešai nuskambėjo Europos Komisijos atstovės pozicija, kad Rusijos žmonės patys turi galimybę veikti prieš karą ir daryti įtaką tam, kokią valdžią turi jų valstybė.
Tai reikšmingas skirtumas.
Vis dėlto pati žinia neįprastai tiesi: Briuselyje garsiai iškeltas klausimas, kiek atsakomybės už Rusijos pasirinktą kryptį tenka ne tik Vladimirui Putinui ir jo aplinkai, bet ir pačiai visuomenei. Atsakymas, kaip ir galimybės pakeisti šalies politinį kursą dabartinėmis Rusijos sąlygomis, lieka kur kas sudėtingesnis nei viena skambi antraštė.
