Aidas Užkuraitis
Dar prieš kelerius metus Lenkija buvo viena svarbiausių valstybių, atvėrusių duris nuo Rusijos invazijos bėgantiems ukrainiečiams. Milijonai žmonių kirto jos sieną, lenkai siūlė būstą, darbą ir pagalbą, o Varšuva tapo viena garsiausių Kyjivo rėmėjų Europoje.
Tačiau dabar šalies viduje ryškėja gerokai sudėtingesnė nuotaika.
Artėjant 2027 metų parlamento rinkimams, ukrainiečių klausimas vis dažniau tampa politinių ginčų dalimi, o kartu daugėja pranešimų apie prieš ukrainiečius nukreiptus incidentus.
Lenkijoje šiuo metu gyvena apie 1,5 mln. ukrainiečių. Daliai jų kasdienybė šalyje išlieka visiškai įprasta, todėl būtų klaidinga kalbėti apie visuotinį lenkų priešiškumą.
Tačiau atskiri pastarųjų mėnesių įvykiai rodo tendenciją, kurios ignoruoti darosi vis sunkiau.
Per kelias savaites – keli rimti incidentai
Vienas ryškiausių pavyzdžių užfiksuotas Vroclave.
Lenkijos Seime rugpjūtį pateiktoje oficialioje parlamentinėje užklausoje minima, kad nuo birželio 21-osios iki liepos 26-osios šiame mieste viešai aprašyti trys smurto prieš Ukrainos piliečius atvejai, kuriuose galėjo būti tautinis arba ksenofobinis motyvas.
Tai jau privertė kelti klausimą, ar pavieniai incidentai nepradeda formuoti platesnės problemos.
Nerimą dar labiau sustiprino kitas įvykis Legnicoje.
Ten liepą pradėtas tyrimas dėl incidento, per kurį nukentėjo trys trylikamečiai iš Ukrainos. Prokuratūra oficialiai nurodė tirianti galimą diskriminaciją dėl tautybės.
26 metų moteriai buvo pateikti kaltinimai, tačiau ji neigia veikusi dėl ksenofobinių paskatų.
Dar viena panaši byla iškilo rugpjūčio pabaigoje.
Siedlcuose policija sulaukė pranešimo dėl incidento, kuriame nukentėjo 13-metė Ukrainos pilietė. Tyrimo metu 41 metų moteriai pateikti kaltinimai dėl nepilnametės įžeidimo tautiniu pagrindu ir smurto dėl jos tautybės. Moteriai taip pat uždrausta artintis prie nukentėjusiųjų.
Tai jau nebe vien socialiniuose tinkluose sklandančios istorijos – dalį tokių atvejų oficialiai tiria Lenkijos policija ir prokuratūra.
Tačiau kodėl nuotaikos pradėjo keistis?
Atsakymas nėra vienas.
Lenkija nuo 2022 metų priėmė milžinišką skaičių žmonių, pasitraukusių iš Ukrainos prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai.
Pirmaisiais karo mėnesiais visuomenės parama ukrainiečiams buvo itin didelė. Tačiau karui užsitęsus į viešąją diskusiją vis dažniau patenka klausimai apie socialines išmokas, viešųjų paslaugų finansavimą ir ukrainiečių integraciją.
Prie to prisideda ir istorija.
Lenkijos ir Ukrainos santykiuose iki šiol itin jautriai vertinami Antrojo pasaulinio karo metais vykę įvykiai Voluinėje ir Rytų Galicijoje, kur per Ukrainos sukilėlių armijos vykdytus veiksmus žuvo dešimtys tūkstančių lenkų.
Šie istoriniai nesutarimai niekur nedingo.
Dabar jie vis dažniau persikelia ir į šiuolaikinę politiką.
Artėja rinkimai – retorika aštrėja
Dar vienas svarbus veiksnys – 2027 metais Lenkijoje numatyti parlamento rinkimai.
Ukrainiečių klausimas jau tampa vienu iš politinės konkurencijos įrankių.
Nacionalistinės ir dešiniosios politinės jėgos vis garsiau kalba apie išmokas ukrainiečiams, migraciją ir istorinius nesutarimus su Kyjivu.
Kitoje pusėje yra premjero Donaldo Tusko vadovaujama koalicija, kuri išlieka palankesnė paramai Ukrainai.
Todėl artėjant rinkimams galima tikėtis, kad diskusija tik aštrės.
Ir būtent čia atsiranda pavojinga riba.
Politinė diskusija apie migraciją, valstybės išlaidas ar istoriją demokratinėje valstybėje yra normali. Tačiau kai nepasitenkinimas ištisa žmonių grupe pradeda virsti grasinimais ar smurtu, tai jau tampa teisėsaugos problema.
Lenkijos ir Ukrainos santykiuose – dar viena įtampa
Santykius apsunkino ir naujas ginčas tarp Varšuvos bei Kyjivo.
Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis šią vasarą atėmė iš Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio aukščiausią Lenkijos valstybės apdovanojimą – Baltojo erelio ordiną.
Toks sprendimas priimtas po to, kai Ukrainos kariuomenės daliniui buvo suteiktas su Ukrainos sukilėlių armija siejamas pavadinimas.
Lenkijoje UPA istorija vertinama itin jautriai dėl Antrojo pasaulinio karo metais vykusių lenkų civilių žudynių.
Taigi politinė įtampa turi ne tik ekonominį ar migracijos, bet ir labai gilų istorinį pagrindą.
Vis dėlto svarbu nepamiršti vieno dalyko
Kalbant apie šiuos įvykius būtų neteisinga sudaryti įspūdį, kad visa Lenkijos visuomenė nusisuko nuo ukrainiečių.
Lenkija tebėra viena svarbiausių Ukrainos partnerių regione, o šalyje taikiai gyvena ir dirba didžiulė ukrainiečių bendruomenė.
Tačiau keli pastarųjų mėnesių incidentai rodo, kad radikalesnė retorika jau turi realų foną gatvėse.
Tai pripažįstama ir politiniu lygmeniu.
Lenkijos Seime pateiktoje parlamentinėje užklausoje vyriausybės institucijų prašoma pateikti oficialius duomenis apie nusikaltimus prieš Ukrainos piliečius nuo 2022 metų ir paaiškinti, kokių priemonių imamasi dėl galimo smurto tautiniu pagrindu augimo.
Tai reiškia, kad klausimas jau peržengė pavienių naujienų ribas.
Kas bus toliau?
Didžiausias išbandymas gali būti dar priešakyje.
Kuo labiau artės 2027 metų rinkimai, tuo didesnė tikimybė, kad migracijos, socialinių išmokų ir Lenkijos santykių su Ukraina temos taps dar svarbesne politinės kovos dalimi.
Tačiau kartu Lenkijos valdžiai teks spręsti kitą klausimą – kaip neleisti politiniams nesutarimams virsti priešiškumu paprastiems žmonėms.
Nes riba tarp aštrios politinės retorikos ir jos pasekmių visuomenėje kartais gali būti gerokai plonesnė, nei atrodo.
Valstybė, kuri 2022 metais tapo vienu pagrindinių prieglobsčių nuo karo bėgantiems ukrainiečiams, dabar susiduria su visai kitu išbandymu – kaip išsaugoti visuomenės sanglaudą karui tęsiantis jau ne pirmus metus.
Ir artėjant rinkimams šis klausimas Lenkijoje gali tapti tik dar aktualesnis.
