Tomas L.
Nors pagrindinis kultūros bendruomenės prašymas, kad Kultūros ministerijoje neliktų „Nemuno aušros“ – įvykdytas, visgi kultūrininkai ties tuo nesustoja, šiandien Vilniuje įvyko dar vienas kultūros bendruomenės organizuotas mitingas. Ką iš tiesų bando pasiekti kultūros bendruomenės atstovai?
akar Vilniuje įvyko dar vienas Kultūros asamblėjos organizuotas mitingas „Kokios valstybės mes norime?“, kuriame dalyvavo ne tik gausybė meno atstovų, kultūrininkų iškeliamoms problemoms neabejingų žmonių, bet ir naujoji kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė.
Dieną prieš įvykusį mitingą Kultūros asamblėjos atstovai buvo susitikę su ministre, kuriai išdėstė esamas problemas bei savo lūkesčius kultūros srityje, galiausiai dar ir pakvietė pačią dalyvauti rengiamame proteste. Nors, pasak Kultūros asamblėjos atstovės, V. Aleknavičienė įsiklausė ir stengėsi įsigilinti į tai, ką bando išsakyti kultūrininkai, visgi bendruomenę pribloškė tą pačią dieną pasirodžiusi žinia apie Liudvikos Raslanienės kandidatūrą į viceministro postą. Tą pačią dieną L. Raslanienės kandidatūra buvo atšaukta, tačiau kultūrininkai tik dar labiau įsitikino, jog „kova bus dar gan ilga“.
„Nemuno aušros“ nebeliko Kultūros ministerijoje, kodėl kultūrininkai vis dar protestuoja?
Kultūros asamblėja susibūrė prieš keletą mėnesių, kai kultūros ministro kėdę užėmė „aušrietis“ Ignotas Adomavičius. Žinia nemenkai sutrikdė meno atstovus, kurie jau tą pačią dieną pradėjo burtis, planuoti protestus, kurti peticijas. Tuomet jie teigė, jog protestuoja ne konkrečiai prieš Ignotą Adomavičių kaip asmenį, bet prieš Remigijaus Žemaitaičio vadovaujamos partijos darbą Kultūros ministerijoje. „Nemuno aušros“ Kultūros ministerijoje nebeliko, po ilgų paieškų į postą paskirta socialdemokratė Vaida Aleknavičienė, tačiau kultūros bendruomenė nurimti dar negali.
Anot kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narės, kino prodiuserės Dagnės Vildžiūnaitės, kultūrininkai mato, jog „valdantieji neprisiima atsakomybės už mūsų valstybę, skatina nepasitikėjimą žiniasklaida ir priverčia regionus gyventi baimėje“. D. Vildžiūnaitė įvardija ir bendruomenės nusivylimą viceministrų rinkimosi procesu, kaip pati teigia, žadėtos kompetencijos ir nuolat kartojamas dialogas neturi jokių rezultatų: „Scenarijus prastas.“
„Mes kalbame apie valstybės valdymo santvarką, apie tai, kad mes nepasitikime, kaip ji yra kuriama, nepasitikime dėl to, kad nuolat yra meluojama. Atrodo, kad piliečiai, kurie ir šiaip natūraliai yra valstybės ir politikos neatsiejama ir labai svarbi dalis, šiuo metu turi būti ypač susikaupę ir atlikti tą mėgstamą valdančiųjų audito vaidmenį“, – priežastis tolesniam mitingavimui aiškino Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narė.
Taip pat D. Vildžiūnaitė išreiškė nusivylimą prezidentu: „Manome, kad jis neatstovauja, nesirūpina tuo, kad valstybė ir jos piliečiai pasitikėtų šalies institucijomis. Man atrodo, kai valdančiųjų atstovai pradeda dezinformacijos kampaniją prieš savo pačių piliečius, tai yra kažkoks labai blogos dabarties ženklas, kažkas yra iš esmės negerai, jeigu mes ne tai, kad negalime pasitikėti, bet mes atsirandame konfrontacijoje su valdančiaisiais.“
Neaišku, kurioje barikadų pusėje stovi naujoji kultūros ministrė
Anot kino prodiuserės, „Nemuno aušra“ „peržengia visas sunkiai protu suvokiamas ribas“, tačiau ją neramina tai, kad didysis koalicijos partneris – socialdemokratai, į tai atitinkamai nesureaguoja bei, kaip ji pati sako, nesuteikia garantijų, kad R. Žemaitaičio partija toliau ribų perženginėti nebandys.
„Mums reikia ministerijoje politinės komandos, su kuria galėtume kalbėti tame pačiame lygmenyje, kuri būtų profesionali, kuri rūpintųsi kultūros politika, kultūros strategija, tad ir kompetencijos tam būtinos. Kol kas mes jų nematome“, – kalbėjo ji.
Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narė neneigia, kad naujoji ministrė atėjo į daugybę neišspręstų problemų ir iššūkių, tačiau D. Vildžiūnaitė vis tik tikisi, jog atėjusi vadovė imtųsi tai bemat spręsti. Kai dialogo metu yra sakoma, kad bus tikrai surinkta kompetentinga komanda, ir staiga mes sužinome apie naują kandidatūrą, kuri, deja, neįrodo jokių kompetencijų, tai kyla klausimas, koks to dialogo tikslas. Ar to dialogo tikslas tiesiog veltis į nuolatines diskusijas?“
D. Vildžiūnaitė kol kas dar nesupranta, kurioje barikadų pusėje stovi ministro, kadangi, anot jos, girdimi žodžiai ir priimami sprendimai nesutampa tarpusavyje. Kultūros bendruomenė tikisi ne tik saldžių žodelių, kurie atitiktų bendruomenės komunikuojamas problemas, bet ir aiškių veiksmų.
