Tomas L.
Trečiadienio naktį iš Tarptautinės kosminės stoties (TKS) į Žemę sugrįžo astronautai Butchas Wilmore`as ir Sunita Williams – numatyta savaitės trukmės kelionė dėl techninių erdvėlaivio gedimų tapo devynis mėnesius trukusia viešnage kosmose. Dauguma ilgų kosminių misijų trunka iki šešių mėnesių, o ilgalaikis buvimas ten, kur yra nežemiškos sąlygos, gali paveikti ne tik emocinę, bet ir fizinę astronautų būklę.
„Iš tiesų, tai yra labai netipinis atvejis. Pasitaikydavo atvejų, kai astronautų buvimas Tarptautinėje kosminėje stotyje buvo pratęsiamas diena ar keliomis dėl nepalankių orų nusileidimo vietoje. Tačiau nėra buvę tokio ilgo pratęsimo, kai vietoje planuotų dešimties dienų misija užtruko beveik devynis mėnesius“, – situaciją komentuoja Vilniaus universiteto (VU) astrofizikas dr. Vidas Dobrovolskas.
Sąlygos Tarptautinėje kosminėje stotyje ženkliai skiriasi nuo gyvenimo Žemėje – čia astronautų laukia nesvarumo būsena, didesnė radiacija ir izoliuotumas. Tokie veiksniai ilguoju laikotarpiu paveikia ne tik kūną, bet ir mintis.
TKS patiria laisvojo kritimo būseną – stotis krinta Žemės link, tačiau dėl savo didelio greičio ji kartu juda į priekį, taip sukuriamas orbitinis judėjimas. Dėl to astronautai, esantys TKS, patiria nesvarumo būseną.
„Labiausiai juntamas raumenų masės ir kalcio kiekio kauluose sumažėjimas. Taip nutinka todėl, kad nesvarumo sąlygomis kūnas negauna įprastos apkrovos. Dėl nesvarumo taip pat pasikeičia skysčių balansas organizme, dėl to šiek tiek suprastėja regėjimas, gali atsirasti veido patinimas“, – pasakoja astrofizikas.
Nesvarumo būsenoje astronautai gali lengvai judinti daiktus, kurie Žemėje yra labai sunkūs. Jungtinės Karalystės kosmoso agentūros teigimu, maždaug per penkis mėnesius, praleistus kosmose, astronautai gali prarasti net 40 proc. raumenų ir 12 proc. kaulų masės.
Tiesa, šie pokyčiai yra laikini, astronautams sugrįžus į Žemę po kurio laiko atsistato tiek raumenų masė, tiek kalcio kiekis kauluose.
„Astronautai patiria gana didelius sunkio jėgos pokyčius: nuo 3–4 kartus siekiančios perkrovos starto metu iki visiško nesvarumo pasiekus orbitinį greitį. Erdvėlaiviai pradeda skrieti orbita aplink Žemę vos po 10 minučių nuo starto, taigi, visi šie pokyčiai įvyksta labai staiga“, – komentuoja V. Dobrovolskas.
Kai nėra įprastų gravitacijos sąlygų, sulėtėja skysčių pasišalinimas iš organizmo, susikaupę skysčiai veikia astronautų akies obuolio formą, dėl to dauguma jų TKS turi nešioti akinius, nors prieš pakildami į kosmosą turėjo puikų regėjimą.
„Turbūt nemaloniausi pojūčiai, su kuriais susiduria astronautai, vos tik pasiekę nesvarumą, yra orientavimosi erdvėje sutrikimas ir pykinimas. Tai vėlgi nutinka dėl staiga pasikeitusio skysčių slėgio vidinėje ausyje pasiekus nesvarumą. Nors su tokiais potyriais susiduria ne visi astronautai, o juos patiriantys prisitaiko gana greitai, tai yra truputį mažiau romantiška kosminių skrydžių pusė“, – pasakoja mokslininkas.
Dėl nesvarumo būsenos astronautų drabužiai nesiliečia prie odos taip, kaip Žemėje, jie labiau kabo erdvėje virš jos. Dėl to kai kuriais atvejais ilgiau kosmose išbuvę astronautai įgyja „kūdikio odos jautrumą“, dėl to įprasti rūbai atrodo šiurkštūs lyg švitrinis popierius.
Kitas mažiau aptariamas aspektas – didesnė radioaktyvi spinduliuotė, kuri gali padidinti vėžio ir retų vėžinių susirgimų riziką.
„Nebėra atmosferos, kuri yra pagrindinis apsaugos sluoksnis visiems gyviems organizmams Žemės paviršiuje. Tiesa, Tarptautinė kosminė stotis, skriejanti maždaug 500 km aukštyje, vis dar yra Žemės magnetinio lauko burbule, todėl nuo didelės dalies radiacijos astronautai vis dar yra apsaugoti“, – ramina V. Dobrovolskas.
Per tipinę šešis mėnesius trunkančią kosminę misiją astronautai gauna apie 250 kartų didesnę suminę radiacijos dozę negu būdami jūros lygyje.
„Tai maždaug atitiktų per dešimtį kompiuterinės tomografijos procedūrų gautą dozę“, – palygina astrofizikas.
Kaip apsaugoti žmones nuo kosminės spinduliuotės – tai viena iš problemų, kurias mokslininkai bando išspręsti ruošdamiesi siųsti žmones į Marsą ar Mėnulį.
Galiausiai reikėtų nepamiršti ir emocinės sveikatos. Izoliaciją patiriantys žmonės yra labiau linkę į depresiją ir nerimą, o greta to prisideda astronautams būdingas „apžvalgos efektas“ – užplūdę didybės ir menkavertiškumo jausmai, pamačius mūsų planetą ir visą joje telpančią žmoniją iš viršaus.
Į Žemę grįžusių astronautų laukia intensyvi fizioterapija, jos rezultatai gali būti naudingi gydant pacientus, dėl įvairių susirgimų lovoje praleidžiančius didesnę dalį laiko.
