Tomas L.
Nuo šių metų lapkričio visos Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigos turi sudaryti sąlygas mirštančiam pacientui ir jo artimiesiems atsisveikinti, oriai numirti, užtikrindamos teisę į privatumą. Medikai ir dvasinį palydėjimą teikiantys žmonės atkreipia dėmesį ir į kitą pasitaikantį reiškinį: beviltišką gaivinimą, dar vadinamą užsispyrėlišku gydymu, žmogaus, kurio būklė kritinė ir daugybė požymių rodo, jog gyvybės išsaugoti nepavyks.
Aplankyti mirštančius artimuosius pavykdavo ne visada
Ispanijoje gyvenanti Kristina Nastopkaitė praėjusiais metais išlydėjo abu savo tėvus vilniečius, žinomą semiotiką Kęstutį Nastopką ir mamą, logopedę Ireną Nastopkienę.
Gyvendama Ispanijoje K. Nastopkaitė girdėdavo, kad šio krašto ligoninėse mirštant artimiesiems, šeima būna kartu. Tačiau abu kartus, kai staigiai pablogėjus tėvų būklei atskubėjo į Lietuvą, susidūrė su kitokiu požiūriu.
„[Tėčiui] buvo nustatytas kovidas ir jam labai greitai išsivystė plaučių edema. Jį išvežė į ligoninę sekmadienį ir jis antradienį mirė. Aš nuėjau pakalbėti su gydytoju pirmadienį, gydytojas sakė, kad tėčio būklė labai sunki, visa tai, kas jau iki tol buvo, širdies nepakankamumas ir panašiai, susmarkėjo, ir gali būti, kad jis mirs“, – pasakoja moteris.
K. Nastopkaitė pasakoja, jog būti šalia mirštančio tėčio infekcinių ligų palatoje medikai neleido. Moteris sako, kad jautėsi visiškai nepasiruošusi situacijai. Anot Kristinos, Katalonijoje jau kelias dešimtis metų veikia kitokia sistema – įkvėpta Didžiosios Britanijos hospisų modelio, bet pritaikyta sveikatos apsaugos valstybinei sistemai.
Kaip pasakoja Kristina, žinant, kad pacientas nebepagydomas, aktyvuojamas aiškus paliatyviosios slaugos protokolas, kai svarbiausia yra žmogaus psichinė būklė, o į pacientą ir jo šeimą žiūrima kaip į vieną vienetą – artimieji nėra kažkas, kas reiškia pretenzijas ir trukdo.
Odontologė Eglė Zdanavičiūtė-Demarco taip pat pasakoja savo istoriją, kai sergant patėviui, o jai pačiai besilaukiant pirmojo vaiko, į palatą įleista ji nebuvo.
„Atvažiuojam vakarop į ligoninę, į reanimaciją. Aš laukiausi pirmo vaiko ir man sako: „Ne, jūsų tai tikrai neįleisim.“ Tai mano vyrą įleido. Bet tai buvo man toks sunkus išgyvenimas, aš labai norėjau jį pamatyti. Nori [laikyti] ranką, sutikti akis, kad tas akių kontaktas būtų, kad aš esu, tu nesi vienas. Nes mes turėjome labai glaudų ryšį. Ir to nebuvo“, – pasakoja E. Zdanavičiūtė-Demarco.
Įstaigos nusistatys vidines tvarkas
Nuo lapkričio 1 d. įsigalioja sveikatos apsaugos ministro įsakymo pakeitimas, kuris įpareigoja gydymo įstaigas turėti aiškią tvarką, sudaryti sąlygas mirštančiam pacientui ir jo artimiesiems atsisveikinti ir kiekvienam oriai numirti.
Sveikatos apsaugos ministrės patarėja slaugos ir ilgalaikės priežiūros klausimais Jurgita Platakytė sako, kad kiekviena įstaiga turi nustatyti vidinę tvarką pagal savo galimybes.
„Sveikatos apsaugos ministerija negali unifikuoti taisyklių visoms įstaigoms, nes, pavyzdžiui, tai yra ir infekcinių ligų, tuberkuliozės įstaigos. Vadinasi, yra skirtingos sąlygos. Ir juolab kad vienos įstaigos gali užtikrinti vienvietes palatas, kitos įstaigos tokių resursų neturi ir gali atskirti pacientus ir jų artimuosius tiesiog širma“, – pažymi J. Platakytė.
Profesorė gydytoja anesteziologė-reanimatologė Ieva Jovaišienė pasakoja, kad kai gydomo žmogaus būklė tampa kritinė, pati skambina artimiesiems pranešti žinią apie pablogėjusią artimojo sveikatą bei informuoja, kad artimieji turi galimybę atvykti ir pabūti šalia.
„Mes supratome, kad tai yra trijų dedamųjų procesas – tai yra gydytojai, mirštantis, kenčiantis žmogus ir jo šeima bei artimieji. Negalima eliminuoti vieno iš komponentų, bet kartu reikia viską daryti taip, kad nė viena pusė nepasijaustų blogai“, – sako I. Jovaišienė.
Kaip pasakoja profesorė, gydymo įstaiga neriboja kritinės būklės pacientų lankymo, kai tai yra įmanoma. Prie mirštančio paciento artimiesiems leidžiama būti ilgiau, prie kritiškai sergančių vaikų intensyvioje terapijoje ne procedūrų metu tėvams leidžiama kartu būti neribotai.
Profesorius Mindaugas Šerpytis jai pritardamas pabrėžia, kad ir lankymo valandos skiriamos ne siekiant riboti artimųjų buvimą, o tam, kad jie pamatyti sergančiųjų neatvyktų per procedūrų laiką.
„Mes labai skatiname ir sakome, kad laimėti kovą su liga galima tik kai yra trio – artimieji, pacientas ir visa medikų, slaugytojų, padėjėjų komanda. Bet tikrai pritariu, kad daug yra paprotinių dalykų, atėjusių dar iš sovietmečio, kai lankymo valandos buvo skirtos tik tam tikru metu, kai negalėdavo patekti artimieji, nes net ligoninę užrakindavo. Taip dabar tikrai nėra“, – sako M. Šerpytis.
Tiek pacientas, tiek šeima gali inicijuoti gyvybės nebepalaikymą
Vienas sunkiausių žingsnių, kurį turi priimti artimieji, – nepalaikyti gyvybės tų pacientų, kurių būklė yra tokia sunki, kad tikimybės jiems išgyventi nebelieka. Kaip sako M. Šerpytis, egzistuoja aiškūs Lietuvos Respublikos įstatyminiai aktai, kurie numato galimybę tiek pacientui, tiek jo šeimai inicijuoti galimybę nebūti gaivinamiems.
„Tai yra oficiali galimybė, kurią turi kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis. Esant kritinei būklei, žmogus gali pasakyti, kad jei mane ištiks klinikinė mirtis, aš nenoriu, kad man būtų taikomi gaivinimo veiksmai. Tą galima padaryti. Lygiai taip pat tą pokalbį gali pradėti ir patys gydytojai, ir šeimai užsiminti, kad šiuo metu situacija yra tokia, kad mes matome, kad tolimesni veiksmai iš tikrųjų nepakeis išeities, ir tada jau su šeima kalbėtis“, – pasakoja gydytojas.
Tokio sprendimo priėmimui būtinas aptarimas, gydytojų konsiliumas ir paciento arba artimųjų pasirašyta negaivinimo forma. Kaip sako M. Šerpytis, tokių pokalbių ligoninėje vyksta kasdien.
„Aš sakyčiau net, kad gydytojai yra drąsesni apie tai kalbėti, kai yra kažkokia įstatyminė bazė, kuri gina juos, kad jie gali apie tai kalbėti. Sovietmečiu tai buvo tabu, apie tai nebuvo kalbama. Dabar ta teisė pasirinkti žmogui, kaip jis nori išeiti iš gyvenimo, yra“, – sako M. Šerpytis.
Tiesa, pabrėžia profesorius, net, pasirašius tokį dokumentą, lemiamu metu galima persigalvoti.
Janina Meilūnienė, Ukmergės rajono Želvos ambulatorijoje ir senelių namuose dirbanti slaugytoja, sako, kad galimybė atsisveikinti su velioniu jiems savaime suprantama, ir buvo visada.
„Mūsų senelių namuose tai ir anksčiau visuomet leidžiama, yra atskiras kambarys paruoštas, kur perkeliamas pacientas ir gali namiškiai būti, budėti su juo, šalia sėdėti bet kokiu paros metu, dieną naktį. Jie gali būti ir su juo bendrauti, nakvoti iki paskutinio atodūsio“, – pasakoja J. Meilūnienė.
Palangoje dirbanti slaugytoja Monika Beržanskienė pastebi, kad darbe susiduria su įvairiais pacientais ir jų požiūriu, kur, su kuo būti iki paskutinių įkvėpimų. Kai kurie nori mirti tik tarp savo sienų.
„Galbūt kažkas nenori namuose palikti blogo atsiminimo artimiesiems. Galbūt dar tikisi kažkokios pagalbos, važiuoja į ligoninę. Kažkas galbūt nori vienas pats išeiti iš šio gyvenimo, o kažkam reikia, kad būtų artimiausi žmonės šalia, iki kol užges“, – sako M. Beržanskienė.
Ne visi mirštantieji nori būti apsupti artimųjų
Anot jos, nauji įstatyminiai pakeitimai daug ko jų sveikatos priežiūros įstaigoje nekeis – su mirštančiais pacientais artimieji būti galėjo ir iki šiol, o intensyviosios terapijos skyriuje tokia galimybė vis tiek bus kiek ribojama.
Kaip pasakoja M. Beržanskienė, ne visi pacientai linkę paskutines savo gyvenimo akimirkas praleisti su artimaisiais.
Psichologė-psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė sako, kad mirštančiajam, norinčiam išeiti vienam, reikia padaryti erdvės, gerbti jo pasirinkimą ir atsitraukti. Anot jos, artimieji tokiais atvejais dažnai graužiasi, kad paskutines artimojo akimirkas praleido ne kartu. Tačiau dažnai ir pats mirštantysis pabaigti gyvenimą nori būdamas vienas.
„Ar esi tikras, kad tavęs ten norėjo tą paskutinę akimirką ir su ta stikline vandens tavęs ten tikrai trūko? Iš kur tu tą žinai? Gali būti, kad intuityviai žmogus jaučia, kada jam tas tarpas… Nes labai dažnai nutinka, kad žmogus, slaugantis, besirūpinantis, išvažiavo pusvalandžiui ir per tą pusvalandį žmogus sugebėjo pabėgti, taip sakant. Nes, atrodo, tik to ir telaukė – trupučio privatumo, asmeniškumo“, – pabrėžia J. Dapkevičienė.
Dėl artimojo gydymo tęsimo, kai medikai sako, kad jis tikrai neišgyvens, žmonės dažnai kreipiasi ir į kunigą. Gabrieliui Satkauskui, kapelionui, tokie pokalbiai – tarnystės dalis. Pacientų artimieji nori pasitarti, pristato gydytojo poziciją ir klausia kunigo patarimo.
„Kai jau yra išsemtos visos medicininės pagalbos priemonės ir nebėra pagrįstos vilties, kad žmogus atsigaus, galime nebetaikyti aktyvaus gydymo, tik palaikomąjį. Jeigu taikytina. Kur nebėra vilties, kad atsigaus, tai netgi būtų vadinama užsispyrėlišku gydymu, ir tai tiesiog pratęstų ligonio kančią be perspektyvos jam jau atsikvėpti“, – aiškina G. Satkauskas.
Anot jo, tada, kai visos priemonės išsemtos ir nebėra jokios tikimybės, kad žmogus atsigautų, turėtume ramiai priimti mintį, kad turime atsisveikinti, nebekamuoti nei ligonio, ilgindami jo kančią, nei personalo.
„Labai svarbu atsižvelgti į žmogaus orumo principą, kad jis oriai sirgtų, oriai gestų, visada jo atsiklausti, kiek įmanoma, paisyti jo valios, kiek irgi yra protinga. Nes kartais liga išbalansuoja ir žmogaus psichiką, tada dar sudėtingiau, nes negalim tiesiogiai visko daryti, ko prašo ligonis, turime žiūrėti, kas iš tiesų jam gera ir teisinga“, – sako G. Satkauskas.
