Aidas Užkuraitis
Rusijos retorikoje Lietuvos vardas vėl atsidūrė šalia vieno pavojingiausiai skambančių žodžių – branduolinio ginklo. Maskva vis garsiau reaguoja į Lietuvos diskusijas dėl šalies gynybos ir galimybės ateityje keisti Konstitucijoje įtvirtintus apribojimus.
Tačiau už grėsmingų pareiškimų slypi svarbi detalė.
Šiuo metu nėra viešai patvirtintų duomenų, kad Rusija būtų priėmusi sprendimą panaudoti branduolinį ginklą prieš Lietuvą. Kalbama apie Kremliaus grasinamą retoriką, kurią saugumo ekspertai vertina platesniame Rusijos spaudimo NATO kontekste.
Vis dėlto ignoruoti to, kas vyksta aplink NATO rytinį flangą, taip pat būtų klaida.
Maskvą supykdė Lietuvos diskusija
Naujausias ginčas glaudžiai susijęs su Lietuvoje pradėta diskusija dėl Konstitucijos.
Joje šiuo metu įtvirtinta nuostata, draudžianti Lietuvos teritorijoje laikyti masinio naikinimo ginklus.
Lietuvos politikams pradėjus svarstyti galimybę šią nuostatą keisti, iš Maskvos netruko pasigirsti perspėjimų apie galimas pasekmes.
Kremlius tokius svarstymus pateikia kaip grėsmę Rusijai ir kalba apie galimus „atsakomuosius veiksmus“.
Tačiau pats Konstitucijos pakeitimas automatiškai nereikštų, kad Lietuvoje atsirastų branduoliniai ginklai. Tai būtų atskiras politinis ir gynybos sprendimas, priklausantis ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo platesnių NATO susitarimų.
Todėl tarp diskusijos Vilniuje ir realaus branduolinio ginklo dislokavimo Lietuvoje yra didžiulis skirtumas.
Kodėl Maskva taip garsiai kalba?
Branduolinė retorika Rusijos politikoje nėra naujas reiškinys.
Nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios Rusijos pareigūnai ne kartą minėjo šalies branduolinį arsenalą, ypač tuomet, kai Vakarų valstybės priimdavo Maskvai nepalankius karinius ar politinius sprendimus.
Tokios žinutės turi ne tik karinę, bet ir psichologinę reikšmę.
Branduolinio konflikto perspektyva visuomenėje natūraliai sukelia baimę, todėl net miglotas grasinimas gali tapti informacinio spaudimo priemone.
Būtent todėl vertinant Kremliaus pareiškimus svarbu atskirti tris visiškai skirtingus dalykus – politinę retoriką, karinį pasirengimą ir realų sprendimą panaudoti ginklą.
Šiuo metu viešai prieinami duomenys neleidžia teigti, kad Rusija būtų priėmusi sprendimą surengti branduolinę ataką prieš Lietuvą.
Tačiau aplink Lietuvą situacija iš tiesų darosi įtemptesnė
Tai nereiškia, kad saugumo situaciją galima nuvertinti.
Pastarosiomis savaitėmis Europoje daugėja pranešimų apie Rusijai priskiriamas diversijas, kibernetines operacijas ir kitus hibridinius veiksmus.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys šią savaitę pareiškė, kad į Kremliaus diversijas Europa turėtų atsakyti ryžtingiau, įskaitant papildomų pajėgų dislokavimą pasienyje.
Jo vertinimu, nuolatinė baimė, kad griežtesnis atsakas gali sukelti eskalaciją, Maskvoje gali būti suprantama kaip silpnumas.
Tai jau gerokai platesnė problema nei vien branduoliniai grasinimai.
NATO žvalgybos bendruomenėje – dar vienas nerimą keliantis signalas
„Reuters“ rugsėjo 10 dieną paskelbė apie itin rimtą incidentą Arktyje.
Vakarų pareigūnų teigimu, Didžiosios Britanijos, Norvegijos ir JAV pajėgos dar pavasarį aptiko slaptą Rusijos operaciją netoli Svalbardo.
Rusijos povandeninių operacijų pajėgos esą treniravosi vykdyti veiksmus prieš kritiškai svarbius povandeninius kabelius.
NATO šalims pavyko operaciją sutrukdyti.
Rusija tokius kaltinimus dėl sabotažo NATO valstybėse nuolat neigia.
Tačiau Vakarų žvalgybos bendruomenėje vis garsiau svarstoma, ar Maskva ateityje gali mėginti patikrinti, kur iš tikrųjų yra NATO tolerancijos riba.
Ir čia atsiranda 5-ojo straipsnio klausimas
NATO 5-asis straipsnis yra visos Lietuvos saugumo sistemos pagrindas.
Jame numatyta, kad ginkluotas vienos NATO valstybės užpuolimas laikomas visų Aljanso narių užpuolimu.
Todėl tiesioginė Rusijos karinė ataka prieš Lietuvą reikštų konfliktą ne vien su Lietuvos kariuomene.
Tai reikštų susidūrimą su visu NATO.
Ši aplinkybė yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl tiesioginio puolimo scenarijus vertinamas visiškai kitaip nei diversijos ar kibernetinės atakos.
Prezidento vyriausiasis patarėjas Deividas Matulionis neseniai teigė, kad tiesioginės karinės invazijos grėsmė šiuo metu yra beveik nulinė.
Tačiau jis kartu perspėjo, kad sabotažo ir diversijų pavojus yra padidėjęs.
Būtent „pilkoji zona“ kelia daugiausia klausimų
Problema ta, kad šiuolaikinis konfliktas nebūtinai prasideda tankams kertant valstybės sieną.
Kibernetinė ataka, infrastruktūros sabotažas, dezinformacijos kampanija ar kita slapta operacija gali padaryti didelę žalą, tačiau kartu palikti politinį klausimą – ar tai jau ginkluotas užpuolimas?
Būtent čia NATO susiduria su viena sudėtingiausių dilemų.
Jeigu atsakas per silpnas, priešininkas gali būti paskatintas žengti dar vieną žingsnį.
Jeigu atsakas pernelyg stiprus, didėja nekontroliuojamos eskalacijos pavojus.
Todėl dabar Europoje vis daugiau diskutuojama ne apie tai, ar Rusijos hibridinė veikla egzistuoja, bet apie tai, kur turi būti nubrėžta riba.
Ukrainos žvalgyba taip pat perspėja apie artėjančius mėnesius
Dar vieną nerimą keliantį vertinimą šią savaitę paskelbė Ukrainos užsienio žvalgybos tarnyba.
Jos atstovai, susitikę su Europos valstybių nacionalinio saugumo patarėjais, perspėjo apie galimas Rusijos provokacijas prieš europines NATO valstybes rudens ir žiemos laikotarpiu.
Tai yra Ukrainos žvalgybos vertinimas, todėl jo negalima pateikti kaip neišvengiamo būsimo įvykio.
Tačiau jis sutampa su platesniu Vakarų saugumo institucijų perspėjimu – NATO rytiniame flange artimiausiais mėnesiais reikės daugiau budrumo.
Ar Lietuvai dabar reikėtų bijoti branduolinio smūgio?
Vien iš dabartinių Kremliaus pareiškimų tokios išvados daryti negalima.
Branduolinio ginklo panaudojimas prieš NATO valstybę būtų visiškai kitokio masto eskalacija, kurios pasekmės Rusijai būtų sunkiai prognozuojamos.
Todėl grėsmingą Maskvos retoriką būtina vertinti rimtai, bet lygiai taip pat svarbu jos nepaversti faktu apie jau suplanuotą ataką.
Šiuo metu Lietuvos saugumui realesnėmis laikomos hibridinės grėsmės – diversijos, kibernetinės operacijos, dezinformacija ir bandymai paveikti kritinę infrastruktūrą.
Ir būtent šioje srityje pastarųjų savaičių įvykiai Europoje siunčia rimčiausią signalą.
Grasinimas ir reali ataka – ne tas pats
Kremlius supranta, kokį poveikį Europoje sukelia pats žodis „branduolinis“.
Todėl kiekvieną tokį pareiškimą lydi didžiulis žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys.
Tačiau Lietuvos gyventojams svarbiausia atskirti emociją nuo realios grėsmės vertinimo.
Rusija siunčia grasinančias žinutes, o saugumo padėtis Europoje iš tiesų įtempta. Tačiau šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad Maskva būtų priėmusi sprendimą surengti branduolinę ataką prieš Lietuvą.
Kur kas svarbesnis klausimas dabar yra kitas: kiek toli Rusija ryšis eiti hibridinėmis priemonėmis ir kokiame taške NATO nuspręs, kad vien perspėjimų nebepakanka?
Būtent atsakymas į šį klausimą artimiausiais mėnesiais gali tapti vienu svarbiausių Lietuvos ir viso NATO rytinio flango saugumo klausimų.
