Mokyklos laikas – šilčiausi, maloniausi prisiminimai. Pirmoji draugystė, pirmoji meilė, naujos žinios. Mokykloje mokomasi ne tik algebros ir fizikos pagrindų, bet ir naujos kartos socialinės adaptacijos. Elgesio visuomenėje normos, išsilavinimas, geros manieros, pagarba kitų darbui – visa tai mums buvo skiepijama sovietinėje mokykloje. Tačiau SSRS švietimo sistema taip pat buvo užpildyta draudimais. Dabar žiūriu, kaip mokosi mano anūkas, ir prisimenu, ko mums neleido mokykloje .
Dabartinė karta tiesiog nežino jokių draudimų. Mokyklos uniformos nėra, kiekvienas gali išreikšti save mokykloje, kaip nori. Be to, ši saviraiška prasideda ne paauglystėje, o nuo pirmųjų klasių. Pas mus viskas buvo daug paprasčiau – identiški sąsiuviniai, uniformos ir kuklumas. Net ir tie, kurių tėvai uždirbo didesnį nei vidutinį atlyginimą ar turėjo kitokių privilegijų, nedaug skyrėsi nuo bendros populiacijos. Ir buvo sunku nusipirkti ką nors kita, parduotuvėse buvo parduodami to paties tipo produktai.
Ko nedaryti mokykloje
Mokyklos administracija ir mokytojai griežtai stebėjo mokinių išvaizdą. Berniukai negalėjo turėti trumpų kelnių ar netvarkingos išvaizdos. Jei mokinys ateidavo su suplyšusiu švarku ar sustingusiais marškiniais, posėdyje iš karto gaudavo priekaištą. Tuo pačiu metu buvo draudžiama dėvėti megztinius, net po švarku. Todėl žiemą tekdavo sušalti plonais marškiniais sėdint prie lango. Su merginomis buvo dar griežčiau. Sijono ilgis turėjo būti griežtai iki kelio vidurio. Merginos labai stengėsi, ypač vidurinėje mokykloje, kad patrumpintų sijonus, mokytojams to nepastebėdamos.
O mergaitėms į mokyklą nebuvo leista ateiti nusvirusiais plaukais. Taip, plaukus reikėjo tvirtai surišti į kasą. Be to, ši taisyklė galiojo ir vyresnėms klasėms. Kai kurios 10-oje klasėje besimokančios merginos pasidarė trumpai apsikirpusios ir dėl to sulaukė mokytojų kritikos. Jokio makiažo, lakuotų nagų ar sunkių papuošalų. Visi, kurie atėjo su dažytomis lūpomis ar blakstienomis, iškart nuėjo į tualetą nusiprausti. Jei merginoms buvo pradurtos ausys, tai auskarai turėjo būti labai paprasti ir nepastebimi. Žiedai, laikrodžiai ir grandinės buvo griežtai draudžiami net baigiamoms klasėms.
Ugdymo mokykloje metodai
Pirmosios klasės pradinėje mokykloje buvo skirtos taisyklingai rašysenai lavinti. Taip, visi rašėme kaligrafija. O dabar smagu žiūrėti. Jie rašė pieštuku, kol raidės pradėjo atrodyti padoriai. Dabar jau žinau, kad kaligrafinė rašysena padeda sukurti neuroninius ryšius smegenyse. Todėl mūsų karta geriau mąsto logiškai ir gali išspręsti bet kokią gyvenimo situaciją. Jei mano anūko telefonas bus atimtas, jis bus visiškai sutrikęs ir panikuotas.
Tačiau Sovietų Sąjungoje kairiarankiai kažkodėl nebuvo priimti. Kairiarankis vaikas pradėtas perauklėti darželyje. O mokykloje tiesiog buvo draudžiama laikyti pieštuką kairėje rankoje. Mano klasėje buvo kairiarankis berniukas. Jam buvo labai sunku įveikti save ir rašyti dešine ranka. Kai mokytojas nežiūrėjo, jis perdėjo pieštuką į kairę ranką ir į ją parašė. Tačiau vieną dieną mokytojas pamatė jo triuką ir tiesiog pririšo kairę ranką prie stalo, kad negalėtų jos pajudinti. Tačiau žmonės, kurie iš prigimties yra kairiarankiai, laikomi kūrybiškesniais. Kiek talentų sunaikino sovietinė rašybos sistema.
Visi kažkaip kažko išmokome. Kai baigėme mokyklą, visi jau žinojome, kuo norime būti. Buvome brandesni ir nepriklausomi . Galbūt būtent mokykliniai draudimai mums padėjo rasti nepaprastų būdų juos įveikti. Ir šis įgūdis labai pravertė suaugusiųjų gyvenime.