Tomas L.
Štai istorija apie moterį, kuri daugelį metų užsiima sodininkyste ir pasidalijo su mumis savo pastebėjimais. Jos žodžius pateikiame pirmuoju asmeniu, o savo komentarus įterpiame trumpų pastabų forma.
Daugelį metų stengiausi lysves įdirbti kaip mama: du kartus per metus jas iškasdavau, o rudenį į iškastą žemę įberdavau smėlio, komposto ir mėšlo.
Tradicinė praktika giliai kasti du kartus per metus, nors kažkada buvo plačiai paplitusi, dabar sulaukia vis didesnės kritikos. Ji sutrikdo natūralią dirvožemio struktūrą, sunaikina už vandens judėjimą atsakingus kapiliarus ir sunaikina grybų bei mikroorganizmų tinklus, kurie atlieka svarbų vaidmenį augalų mityboje. Šiuolaikiniai metodai, tokie kaip minimalus arimas arba be arimo, siekia išsaugoti natūralią dirvožemio struktūrą ir jos mikrobiotą.
Tačiau laikui bėgant vis sunkiau sekti mamos technologiją. Daugiausia dėl mėšlo trūkumo: mūsų regione daugėja miesto namų, o karvių ir kitų gyvulių – vis mažiau!
Be to, neįmanoma iš karto iškasti viso sodo. Lysvės valomos skirtingu metu. Kol lauki pilno derliaus, pliki plotai chaotiškai apauga piktžolėmis, kurias reikia papildomai ravėti. Kai viskas pagaliau prinoksta, prasideda šalti orai arba užsitęsę lietūs – ir aš persikraustau į miestą. Dėl to pusė lysvių peržiemojo visai neiškastos.
Bet vieną dieną pagalvojau: galbūt nereikėtų kabintis prie taisyklių, kurios buvo sugalvotos visiškai kitokiam gyvenimo būdui? Kadaise buvo racionaliau sezono pabaigoje kelioms dienoms „pakinti didelę mamos kaimo šeimą po kastuvais“, o jie nežinojo, kur dėti karvių mėšlą. Bet dabar viskas visiškai kitaip!
Apskritai pradėjau elgtis kitaip. Neturiu jokių specialių dienų rudens žemės dirbimui. Kiekvieną lysvę tvarkau iškart po darbo – apibarstau smėliu ir storai apibarstau baltosiomis garstyčiomis.
Smėlio įterpimas naudingas tik sunkiems molio dirvožemiams, siekiant pagerinti jų struktūrą ir drenažą. Jei dirvožemis jau yra lengvas, smėlingas arba priemolingas, smėlio įterpimas gali dar labiau prastai išsklaidyti maistines medžiagas ir pabloginti drėgmės sulaikymo savybes.
Netrukus vietoj liūdnos plikos žemės išnyra švelnus žalias kilimas – ir jokių piktžolių! Kai garstyčios pasidengia žiedais, vėl kasu, kad žolė būtų po grumstais (jų nelaužau).
Modernesnis ir švelnesnis žaliosios trąšos tvarkymo būdas yra arba seklus arimas (pvz., plokščiu peiliu, kad žalioji masė būtų tik lengvai padengta), arba žaliosios trąšos nupjovimas prie šaknų ir palikimas paviršiuje kaip mulčias, arba tiesiog augalų palikimas per žiemą natūraliai suirti, apsaugant dirvožemį.
Man patinka naujas požiūris. Pirma, sunkus darbas kastuvu (man 70 metų) užima daug daugiau laiko: jį galima atlikti nedidelėmis porcijomis. Antra, sodas atrodo išpuoselėtas, kai išeinu. O į žemę nukritę garstyčių lapai iš dalies kompensuoja mėšlo trūkumą. Bent jau dirva atrodo gerai, o derlius džiugina!
Tai sėkmingo perėjimo prie naujo, tvaresnio metodo rezultatas. Garstyčios ir kitos žaliosios trąšos iš tiesų yra puikūs dirvožemio derlingumo „statytojai“. Nuolatinis žaliųjų trąšų naudojimas (ir jų rūšių kaita – pavyzdžiui, garstyčios, facelijos, lubinai, vikiai) laikui bėgant gali visiškai pakeisti mėšlo poreikį ir gerokai pagerinti dirvožemio sveikatą, o tai neišvengiamai lems nuolat didelį ir aukštos kokybės derlių.
