Aidas Užkuraitis
Būdamas vos vienuolikos metų jis jau studijavo Harvardo universitete, kalbėjo keliomis kalbomis ir sprendė uždavinius, kuriuos sunkiai suprasdavo net suaugusieji. Mokslininkai jam pranašavo nepaprastą ateitį, o laikraščiai vadino vienu gabiausių vaikų pasaulyje. Tačiau Viljamo Džeimso Sidiso gyvenimas pasisuko netikėta kryptimi. Užuot tapęs pasaulinio garso mokslininku, jis pasirinko paprastus darbus ir gyvenimą toliau nuo visuomenės dėmesio. Kodėl žmogus, kuriam buvo pranašaujama išskirtinė šlovė, galiausiai labiausiai troško būti paliktas ramybėje?
Vaikas, kurio gebėjimai stebino net mokslininkus
Viljamas Džeimsas Sidisas (William James Sidis) gimė 1898 metų balandžio 1 dieną Niujorke.
Jo tėvai buvo iš Rytų Europos emigravusi šeima, kurioje mokslas ir išsilavinimas užėmė ypatingą vietą.
Tėvas Borisas Sidisas buvo psichologas, tyrinėjęs žmogaus mąstymą ir elgesį. Motina Sara Mandelbaum Sidis buvo gydytoja.
Abu tėvai tikėjo, kad tinkamai ugdomas vaikas gali pasiekti išskirtinių intelektinių rezultatų.
Todėl Viljamo vaikystė nuo pat pradžių skyrėsi nuo daugelio jo bendraamžių gyvenimo.
Kol kiti vaikai žaidė, jis buvo supažindinamas su kalbomis, matematika ir sudėtingomis mokslinėmis sąvokomis.
Biografiniuose pasakojimuose teigiama, kad dar nesulaukęs dvejų metų berniukas jau gebėjo skaityti laikraštį.
Vis dėlto šis pasakojimas daugiausia paremtas šeimos liudijimais, todėl jo nereikėtų laikyti nepriklausomai patvirtintu faktu.
Tačiau vienas dalykas nekelia abejonių – Viljamas iš tiesų pasižymėjo nepaprastais akademiniais gebėjimais.
Aštuonerių metų mokėjo kelias kalbas, o vėliau sukūrė savąją
Pasakojimai apie Sidiso vaikystę primena istoriją iš romano.
Teigiama, kad būdamas aštuonerių metų jis jau mokėjo aštuonias kalbas.
Tarp jų buvo anglų, rusų, graikų ir kitos kalbos.
Dar įdomiau tai, kad berniukas susidomėjo ne vien svetimų kalbų mokymusi.
Jis mėgino sukurti ir nuosavą kalbą, kurią pavadino „Vendergood“.
Tai nebuvo vien atsitiktinai sugalvotų žodžių rinkinys. Joje buvo kuriama gramatinė sistema ir savitos taisyklės.
Tokie gebėjimai stebino aplinkinius, tačiau kartu didino ir visuomenės lūkesčius.
Kuo daugiau apie vaiką rašė spauda, tuo stipriau buvo tikimasi, kad užaugęs jis pakeis mokslo pasaulį.
O didžiausias išbandymas dar tik artėjo.
Vienuolikos metų įžengė į Harvardą – tai tapo pasauline sensacija
1909 metais, būdamas vos vienuolikos, Viljamas Džeimsas Sidisas pradėjo studijas Harvardo universitete.
Tuo metu tai buvo išskirtinis įvykis.
Universitetuose paprastai mokydavosi gerokai vyresni jaunuoliai, todėl mažas berniukas tarp suaugusių studentų neišvengiamai traukė dėmesį.
Tačiau Sidisas nebuvo tik simbolinis studentas.
Jis iš tiesų domėjosi aukštąja matematika ir sugebėjo nagrinėti sudėtingas teorines problemas.
1910 metų sausį jaunasis studentas Harvardo matematikos klube skaitė pranešimą apie keturmačius geometrinius kūnus.
Tema buvo tokia sudėtinga, kad daliai klausytojų buvo nelengva sekti jo aiškinimą.
Pranešimas sulaukė didžiulio susidomėjimo.
Masačusetso technologijos instituto profesorius Danielis F. Comstockas tuomet prognozavo, kad berniukas ateityje gali tapti reikšmingu matematikos mokslininku.
Atrodė, jog jam atsiveria kelias į pasaulinį pripažinimą.
Tačiau niekas negalėjo numatyti, kad būtent šlovė taps viena didžiausių jo gyvenimo problemų.
Skaičius 250 skamba įspūdingai, tačiau čia slypi viena paslaptis
Sidiso vardas iki šiol dažnai minimas įvairiuose pasakojimuose apie aukščiausią kada nors užfiksuotą intelekto koeficientą.
Internete galima aptikti teiginių, kad jo IQ siekė 210, 250 ar net 300 taškų.
Tokie skaičiai atrodo neįtikėtini.
Tačiau svarbu žinoti vieną esminę aplinkybę.
Nėra išlikusio patikimo dokumento, patvirtinančio, kad Sidisas iš tiesų atliko intelekto testą ir surinko 250 taškų.
Plačiai kartojamas teiginys apie 250–300 IQ taškų siejamas su 1946 metais paskelbtu pasakojimu, paremtu jo sesers liudijimu.
Jame nebuvo pateikta nei konkretaus testo, nei jo atlikimo datos, nei patikrinamų rezultatų.
Todėl vadinti Sidisą oficialiai protingiausiu žmogumi istorijoje būtų netikslu.
Vis dėlto jo pasiekimams įrodyti nereikia jokio legendinio skaičiaus.
Vienuolikos metų pradėtos studijos Harvarde ir ankstyvi matematiniai darbai patys savaime liudija išskirtinius gabumus.
Šlovė, kurios jis pats niekada nenorėjo
Nors visuomenė žavėjosi jaunuoju genijumi, pats Viljamas ne visada džiaugėsi tokiu dėmesiu.
Harvarde jis buvo gerokai jaunesnis už aplinkinius studentus.
Šis amžiaus skirtumas apsunkino jo kasdienybę.
Biografiniuose pasakojimuose minima, kad jis patirdavo bendramokslių pašaipas ir jautėsi nejaukiai nuolat stebimas žurnalistų.
Jo gyvenimas tapo viešu reginiu.
Laikraščiai domėjosi ne tik akademiniais pasiekimais, bet ir asmeninėmis savybėmis, elgesiu bei ateities planais.
Toks dėmesys būtų sudėtingas daugeliui suaugusiųjų, o Sidisas su juo susidūrė dar vaikystėje.
1914 metais, būdamas šešiolikos, jis baigė Harvardą.
Tačiau užuot siekęs dar didesnės šlovės, jaunuolis pradėjo vis aiškiau kalbėti apie norą gyventi privačiai.
Jis nebenorėjo būti nuolat pristatomas kaip stebuklingas vaikas.
Jis norėjo turėti teisę pats pasirinkti, kuo būti.
Po universiteto jo gyvenimas pasisuko netikėta kryptimi
Baigęs studijas Sidisas kurį laiką dirbo dėstytoju, vėliau domėjosi teise ir įvairiomis visuomeninėmis idėjomis.
Tačiau akademinė karjera nesusiklostė taip, kaip jam buvo pranašauta.
1919 metais jis buvo sulaikytas per politinę demonstraciją Bostone.
Šis įvykis dar kartą atkreipė visuomenės dėmesį į jo asmenį.
Vėliau Sidisas vis labiau stengėsi atsiriboti nuo ankstesnio viešumo.
Jis dirbo įvairius administracinius ir biuro darbus, kuriems nereikėjo išskirtinių matematinių gebėjimų.
Žmonėms, prisiminusiems mažąjį Harvardo genijų, toks pasirinkimas atrodė nesuprantamas.
Kaip žmogus, kuriam buvo žadama didžio mokslininko ateitis, galėjo atsisakyti prestižinės karjeros?
Tačiau šis klausimas atskleidžia ir kitą problemą.
Ar išskirtinių gabumų turintis žmogus privalo visą gyvenimą siekti rezultatų, kurių iš jo tikisi kiti?
Sidiso istorija rodo, kad jis pats savo gyvenimą norėjo kurti kitaip.
Net pasitraukęs iš viešumos jis nenustojo domėtis mokslu
Nors Sidisas atsisakė įprastos akademinės karjeros, tai nereiškė, kad jis prarado susidomėjimą intelektine veikla.
1925 metais pasirodė jo knyga „The Animate and the Inanimate“.
Joje jis nagrinėjo fizikos, kosmologijos ir termodinamikos klausimus.
Sidisas taip pat domėjosi istorija, kalbomis, visuomenės sandara ir transporto sistemomis.
Vienas neįprasčiausių jo pomėgių buvo tramvajų persėdimo bilietėlių kolekcionavimas.
Iš pirmo žvilgsnio tokia veikla gali atrodyti keista žmogui, kuris vaikystėje nagrinėjo keturmatę geometriją.
Tačiau ji atspindi jo domėjimąsi sistemomis, taisyklėmis ir detalėmis.
Sidisas rašė įvairiomis temomis, kartais naudodamas slapyvardžius.
Jo gyvenimas nebuvo visiškas pasitraukimas nuo intelektinės veiklos.
Greičiau tai buvo atsisakymas gyventi pagal visuomenės jam sukurtą garsaus genijaus scenarijų.
Žurnalistai jį surado net tada, kai jis siekė būti pamirštas
1937 metais žurnalas „The New Yorker“ paskelbė straipsnį apie Sidiso gyvenimą.
Publikacijoje buvo nagrinėjama, kas nutiko kadaise visoje Amerikoje išgarsėjusiam vaikui.
Tačiau pats Sidisas tokiu susidomėjimu nesidžiaugė.
Jis manė, kad straipsnyje paviešintos asmeninio gyvenimo detalės pažeidė jo privatumą ir neteisingai jį pavaizdavo.
Dėl publikacijos kilo teisminis ginčas.
1940 metais apeliacinis teismas atmetė jo reikalavimą dėl privatumo pažeidimo.
Ši byla vėliau tapo reikšminga JAV diskusijose apie žiniasklaidos laisvę ir viešų asmenų teisę į privatų gyvenimą.
Paradoksalu, tačiau žmogus, kuris daugelį metų stengėsi pabėgti nuo visuomenės dėmesio, ir vėl tapo plačiai aptarinėjamas.
Net suaugęs jis negalėjo visiškai atsiriboti nuo vaikystėje įgytos šlovės.
Gyvenimas nutrūko vos 46-erių
Viljamas Džeimsas Sidisas mirė 1944 metų liepos 17 dieną Bostone.
Jam buvo vos 46 metai.
Mirties priežastis buvo smegenų kraujavimas.
Iki gyvenimo pabaigos jis taip ir netapo pasaulinio garso matematiku, kokiu kadaise tikėjosi jį matyti mokslininkai ir žurnalistai.
Tačiau jo istoriją būtų neteisinga vertinti vien kaip neišsipildžiusių lūkesčių pasakojimą.
Sidisas paliko rašytinių darbų, domėjosi įvairiomis mokslo sritimis ir siekė savarankiško gyvenimo.
Tiesa, jo santykiai su viešumu ir visuomenės lūkesčiais buvo sudėtingi.
Būtent tai šiandien skatina iš naujo pažvelgti į jo biografiją.
Kodėl apie šį žmogų verta kalbėti ir šiandien?
Sidiso istorija kelia klausimą, kuris aktualus ir šiuolaikiniams tėvams, mokytojams bei gabiam jaunimui.
Ar ankstyvi nepaprasti pasiekimai garantuoja sėkmingą ateitį?
Akivaizdu, kad ne.
Vaiko gebėjimas greitai mokytis dar nereiškia, kad jam lengva susirasti draugų, prisitaikyti prie aplinkos ar susidoroti su dideliais lūkesčiais.
Intelektiniai gabumai yra tik viena žmogaus gyvenimo dalis.
Ne mažiau svarbūs emocinis saugumas, galimybė turėti asmeninę erdvę ir teisė priimti savarankiškus sprendimus.
Sidiso biografija taip pat primena, kad viešas pripažinimas ne visiems yra siekiamybė.
Kai kuriems žmonėms svarbesnė ramybė, nepriklausomybė ir galimybė gyventi be nuolatinio vertinimo.
Todėl jo pasirinkimų nereikėtų automatiškai vadinti nesėkme.
Tai buvo sudėtingas žmogaus gyvenimas, kurio negalima sutalpinti į vieną IQ skaičių.
Didžiausia šios istorijos paslaptis – ne jo intelektas
Praėjus daugiau nei aštuoniems dešimtmečiams po Sidiso mirties, jo vardas vis dar pasirodo pasakojimuose apie genialiausius istorijos žmones.
Dažniausiai dėmesį patraukia skaičius 250.
Tačiau būtent jis yra mažiausiai patikima šios istorijos dalis.
Tikrieji Sidiso pasiekimai daug įdomesni už nepatvirtintus intelekto įvertinimus.
Vienuolikos metų jis studijavo Harvarde, šešiolikos baigė universitetą, vėliau rašė mokslinėmis ir istorinėmis temomis.
Tačiau visą gyvenimą jį lydėjo klausimas, kurį iškėlė ne jis pats, o aplinkiniai: kodėl toks gabus žmogus nepasiekė dar daugiau?
Galbūt didžiausia Viljamo Džeimso Sidiso istorijos pamoka yra ta, kad žmogaus vertės neįmanoma išmatuoti nei intelekto koeficientu, nei diplomais, nei pasauliniu pripažinimu. Jis turėjo išskirtinių gebėjimų, tačiau labiausiai norėjo to, kas daugeliui atrodo savaime suprantama – teisės gyventi savo gyvenimą.
