Austėja Landsbergienė pasiekė tai, kam prireikė beveik 7 metų: „Patikėkite, nebuvo lengva“ – apie savo planą iš pradžių tylėjo net šeimai

Edukologė ir verslininkė Austėja Landsbergienė pasidalijo asmenine žinia, kurios, kaip pati pasakojo, laukė beveik septynerius metus. Ilgas kelias, ankstyvi rytai, treniruotės kelionėse ir akimirkos, kai tekdavo savęs klausti, ar tikrai verta tęsti, galiausiai atvedė prie tikslo – ji išlaikė egzaminą ir gavo juodąjį kiokušin karatė diržą.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip dar vienas sportinis pasiekimas. Tačiau pati A. Landsbergienė atskleidė, kad už jo slypi kur kas daugiau. Pradėjusi treniruotis ji net nesitikėjo nueiti taip toli, o apie vieną svarbiausių savo sumanymų kurį laiką nepasakojo net šeimai.

Pradžioje juodas diržas atrodė beveik nepasiekiamas

A. Landsbergienė pasakojo, kad kovos menai ją žavėjo dar vaikystėje. Vis dėlto tuo metu jos gyvenime netrūko kitų veiklų – muzikos mokykla, plaukimas, tenisas ir įvairūs būreliai užėmė beveik visą laiką.

Sena svajonė sugrįžo gerokai vėliau, vaikams paaugus.

Tuomet ji nusprendė ne tik pagalvoti apie tai, ko kažkada norėjo, bet ir realiai pabandyti.

Pradėjusi treniruotes A. Landsbergienė nekėlė sau tikslo būtinai pasiekti juodą diržą. Priešingai – ji yra pasakojusi, kad pradžioje net mėlynas diržas atrodė kaip rezultatas, kuriuo galėtų labai didžiuotis.

Tačiau trenerės pasakyta mintis apie tai, kad juodas diržas iš esmės yra baltas diržas, kuris tiesiog nepasidavė, pakeitė jos požiūrį.

Tuomet atsirado paprasta taisyklė – tęsti.

Viena detalė parodo, kiek tam reikėjo užsispyrimo

Kelias iki juodo diržo truko beveik septynerius metus.

Didžiąją šio laikotarpio dalį A. Landsbergienė treniravosi tris arba keturis kartus per savaitę. (zmones.lt)

Dar įspūdingesnis buvo pasirinktas treniruočių laikas.

Pradėjusi ieškoti trenerio, ji kreipėsi į trenerę Brigitą ir paklausė, ar ši sutiktų dirbti individualiai anksti ryte.

Treniruotės prasidėdavo maždaug 6 valandą ryto.

Ir tai nebuvo kelių savaičių eksperimentas.

Toks režimas tapo ilgalaike gyvenimo dalimi.

Kai daugelis žmonių dar tik keliasi į darbą, A. Landsbergienė jau būdavo treniruotėje.

Treniruotės nesibaigdavo net išvykus iš Lietuvos

Kelionės taip pat netapo priežastimi sustoti.

A. Landsbergienė pasakojo treniravusis Islandijoje, Vokietijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir kitose vietose.

Kartais tam tekdavo ieškoti gana neįprastų erdvių.

Viešbučio koridorius anksti ryte ar lauko erdvė kelionėje galėjo trumpam tapti treniruočių sale.

Tai gerai parodo, kodėl galutinis rezultatas jai buvo toks svarbus.

Juodas diržas neatsirado po vieno sėkmingo egzamino – egzaminas tapo beveik septynerius metus trukusio proceso pabaiga.

Vėliau atsirado dar vienas išbandymas

Tobulėdama A. Landsbergienė pradėjo dalyvauti Lietuvos kiokušin karatė federacijos vasaros stovyklose.

Iki tol daugiausia individualiai sportavusiai moteriai tai reiškė visiškai kitokią aplinką.

Atsirado kiti treneriai, kitoks tempas, treniruotės su daugiau žmonių ir galimybė savo pasirengimą palyginti su kitais.

Ji yra sakiusi, kad būtent ši bendruomenė atnešė ir netikėtą dalyką – naujų pažinčių bei draugysčių jau perkopus keturiasdešimtmetį.

Tačiau kartu su palaikymu atsirado ir kita medalio pusė.

„Patikėkite, tai irgi nėra lengva“

Būdama viena žinomiausių Lietuvos verslininkių ir viešų asmenų, A. Landsbergienė pasakojo jautusi, kad į jos sportinį kelią kartais žiūrima atidžiau nei į kitų.

Ji susidurdavo su skeptiškomis reakcijomis, o ją pasiekdavo ir įvairūs pasakojimai bei gandai.

Pasak jos, kartais dėl to kildavo klausimas, ar jai tikrai reikia dar vienos gyvenimo srities, kurioje tektų jausti papildomą visuomenės dėmesį.

Vis dėlto tokios abejonės būdavo trumpalaikės. Palaikymo, kaip pati teigė, sulaukdavo gerokai daugiau.

Ir galiausiai atėjo diena, kai beveik septynerių metų darbas turėjo būti įvertintas.

Apie egzaminą iš pradžių nepasakė net šeimai

Dar viena netikėta istorijos detalė – A. Landsbergienė apie artėjantį juodo diržo egzaminą kurį laiką nenorėjo plačiai kalbėti.

Net artimiausi žmonės iš pradžių nežinojo visų jos planų.

Tam buvo paprasta priežastis – kuo mažiau žmonių žinos, tuo mažesnį papildomą spaudimą ji jaus.

Po tiek metų treniruočių pats egzaminas jau savaime buvo didžiulis išbandymas. Papildomas lūkestis, kad visi laukia rezultato, galėjo tik apsunkinti situaciją.

Todėl svarbiausias tikslas buvo susikoncentruoti į tai, kam ruoštasi metų metus.

Galiausiai atėjo akimirka, kurios laukė beveik septynerius metus

Rezultatas buvo toks, kokio ji tikėjosi.

A. Landsbergienė gavo juodąjį kiokušin karatė diržą.

Apie pasiekimą ji pranešė rugpjūčio pradžioje ir neslėpė emocijų – vien galimybę pasakyti, kad turi juodą diržą, ji apibūdino kaip ypatingą jausmą.

Tačiau įdomiausia šioje istorijoje galbūt net ne pats diržas.

Tai, kiek laiko prireikė iki jo nueiti.

Beveik septyneri metai reiškia šimtus ankstyvų rytų ir daugybę treniruočių, kurių kiekviena atskirai galėjo atrodyti nereikšminga.

Tik sudėjus jas visas atsirado rezultatas.

Tai – ne vienintelis didelis pokytis jos gyvenime

Šie metai A. Landsbergienei apskritai tapo didelių pokyčių laikotarpiu.

Vasarą paskelbta apie jos įkurto Karalienės Mortos mokyklos ir „Vaikystės sodo“ tinklo pardavimą tarptautinei švietimo grupei. Konkurencijos taryba rugpjūtį leido Ispanijos bendrovei „Nuevo Ágora Centro de Estudios“ perimti šių bendrovių kontrolę.

Vėliau A. Landsbergienė aiškino, kad sprendimas nebuvo nei staigus, nei lengvas.

Pasak jos, tai buvo ilgas procesas, atėjęs suvokus, kad dabartiniame verslo etape ji jau padarė tai, ką galėjo, ir nori daugiau erdvės kitiems darbams.

Todėl juodas karatė diržas simboliškai sutapo ir su kitu jos gyvenimo etapu.

Vienoje srityje užsibaigė beveik septynerius metus trukusi kelionė, kitoje – daugiau nei dešimtmetį kurtas verslo etapas.

Pradėjo nuo balto diržo ir vieno pažado sau

Šios istorijos pradžioje nebuvo nei juodo diržo, nei garantijos, kad A. Landsbergienė kada nors jį gaus.

Buvo sena vaikystės svajonė, ankstyva treniruotė šeštą ryto ir sprendimas pabandyti.

Vėliau atsirado metai darbo, kelionės, stovyklos, abejonės ir aplinkinių dėmesys.

O tada – rezultatas, apie kurį pradžioje ji pati nedrįso rimtai galvoti.

Beveik septyneri metai, treniruotės tris ar keturis kartus per savaitę ir daugybė rytų, prasidėjusių dar prieš aušrą. Galiausiai Austėja Landsbergienė galėjo pasakyti tai, kas kažkada atrodė labai tolima – ji tapo juodojo kiokušin karatė diržo savininke.