Sūnų viena auginanti Sandra Žemaitytė nebeištvėrė ir kreipėsi į vyrus: vienas klausimas jai neduoda ramybės

Artėjantis vaiko gimtadienis paprastai būna džiaugsmo kupina diena. Tačiau Sandrai Žemaitytei sūnaus Petro antrasis gimtadienis sukėlė kur kas daugiau jausmų.

Renginių organizavimo įmonės „Balti lapai“ įkūrėja nusprendė nebetylėti.

Socialiniuose tinkluose ji paskelbė atvirą laišką, skirtą ne tik vyrams.

Jos žodžiai palietė gerokai platesnę problemą – ką iš tiesų reiškia vienai auginti vaiką ir kodėl visuomenė kartais daugiau dėmesio skiria mamos stiprybei, o ne kito iš tėvų atsakomybei.

Būtent šį klausimą Sandra iškėlė itin atvirai.

Sūnui sukanka dveji

Laišką paskelbti paskatino labai asmeniška proga.

Sandros sūnui Petrui sukanka dveji.

Moteris prisipažino, kad artėjanti diena privertė atsigręžti į pastaruosius dvejus savo gyvenimo metus.

Per juos ji ne tik augino sūnų, bet ir iš arti pajuto, kiek daug atsakomybės gali tekti vienam vaiką auginančiam žmogui.

Sandra neslėpė – ši diena jai itin jautri.

Kartu ji prisipažino svajojanti apie didesnę šeimą ir dar kelis vaikus.

Tačiau šalia gražių svajonių atsirado ir daug sunkesnių minčių.

„Mane stebina mūsų visuomenė“

Didžiausią Sandros nusivylimą sukėlė ne vien tėvai, kurie, jos nuomone, nepakankamai dalyvauja savo vaikų gyvenime.

Ji atkreipė dėmesį ir į aplinkinius.

Pasak moters, visuomenė kartais toliau bendrauja, linksminasi ar kuria verslus su žmonėmis, kurie savo vaikams neskiria pakankamai dėmesio ir atsakomybės.

Būtent tai Sandrą stebina labiausiai.

Jos įsitikinimu, atsakomybė už vaiką neturėtų būti vertinama kaip privatus dviejų suaugusiųjų konfliktas, kuriuo aplinkiniams neverta domėtis.

Vaikas, jos akimis, neturėtų tapti žmogumi, kuriuo rūpinamasi tik tada, kai tai patogu.

Prabilo apie vienišų mamų kasdienybę

Sandra savo įraše atkreipė dėmesį ir į daugybę iš pirmo žvilgsnio mažų dalykų.

Vaiką reikia aprengti.

Pamaitinti.

Nuvežti pas gydytoją.

Pasirūpinti juo susirgus.

Apmokėti sąskaitas.

Naktį atsikelti, kai jis verkia ar blogai jaučiasi.

Kitą rytą vis tiek reikia eiti į darbą ir tęsti kasdienybę.

Kai visa ši atsakomybė tenka vienam žmogui, gyvenimas tampa gerokai sudėtingesnis.

Būtent todėl Sandra sako per dvejus metus supratusi, kiek daug jėgų turi vienos vaikus auginančios moterys.

Tačiau kartu ji kelia nepatogų klausimą.

Ar jos apskritai turėtų būti priverstos būti tokios stiprios?

Nenori vien pagyrimų mamoms

Visuomenėje vienišoms mamoms dažnai sakoma: „Tu tokia stipri.“

Atrodytų, tai komplimentas.

Tačiau Sandra į situaciją pažvelgė kitaip.

Jos nuomone, problema atsiranda tada, kai moters gebėjimas viską padaryti pačiai tampa savaime suprantamas.

Ji siūlo keisti patį klausimą.

Vietoj nuolatinio stebėjimosi, kaip viena mama sugeba pasirūpinti darbu, vaiku, namais ir visais kasdieniais rūpesčiais, reikėtų pasidomėti, kodėl visa ši atsakomybė apskritai teko tik jai.

Būtent ši mintis tapo viena svarbiausių jos laiško žinučių.

Papasakojo ir apie situacijas, kurias sunku suprasti

Sandra užsiminė apie istorijas, su kuriomis susiduria vienos vaikus auginančios moterys.

Pasak jos, kai kurioms tenka rinkti pirkinių čekius, kad galėtų pagrįsti vaiko išlaidas.

Ji taip pat pasakojo girdėjusi atvejų, kai tėvo susitikimai su vaiku priklauso net nuo to, ar jam patogios aplinkybės.

Kitos moterys, pasak Sandros, susiduria su bendravimo problemomis net tada, kai vaikas serga ir labiausiai reikia abiejų tėvų pagalbos.

Tai jos pateikiami pavyzdžiai ir patirtys, todėl jų negalima automatiškai taikyti visoms atskirai gyvenančioms šeimoms.

Tačiau Sandra juos pasitelkė norėdama parodyti problemą, apie kurią, jos nuomone, visuomenėje kalbama per mažai.

Atsakomybė neturėtų baigtis išsiskyrus

Santykiai tarp dviejų suaugusiųjų gali pasibaigti.

Tėvystė – ne.

Tai viena pagrindinių minčių, išryškėjančių Sandros pasisakyme.

Net jei du žmonės nebegyvena kartu, vaiko poreikiai niekur nedingsta.

Jam ir toliau reikia abiejų tėvų dėmesio, finansinio išlaikymo ir emocinio ryšio, kiek tai įmanoma konkrečioje šeimos situacijoje.

Todėl atsakomybės už vaiką nereikėtų painioti su buvusių partnerių tarpusavio santykiais.

Už pykčio – ir labai šilta žinutė

Nors Sandros laiške daug nusivylimo ir kritikos, jo pabaigoje atsiranda visai kita emocija.

Ji kalba apie savo sūnų.

Petrą moteris vadina didžiausia savo gyvenimo dovana.

Dveji motinystės metai jai tapo ne tik išbandymu, bet ir priežastimi garsiau kalbėti apie tai, ką patiria kitos panašioje situacijoje esančios moterys.

Sandra išreiškė viltį, kad ateityje pati galės prisidėti prie to, jog vienoms vaikus auginančioms mamoms Lietuvoje būtų lengviau.

Jos žinutė – ne apie visus vyrus

Svarbu ir tai, kad šios istorijos nereikėtų paversti kaltinimu visiems vyrams ar visiems atskirai gyvenantiems tėčiams.

Yra daugybė tėvų, kurie po skyrybų aktyviai dalyvauja vaikų gyvenime, rūpinasi jais ir dalijasi atsakomybe.

Sandros kritika nukreipta į kitą reiškinį – situacijas, kai vienas iš tėvų atsakomybės vengia, o aplinka tai toleruoja.

Todėl jos laiško centre iš esmės atsiduria ne vyrų ir moterų konfliktas.

Ten yra vaikas.

Vienas klausimas liko kabėti ore

Sandros Žemaitytės laiškas prasidėjo nuo labai asmeniškos akimirkos – jos sūnaus antrojo gimtadienio.

Tačiau galiausiai jis virto gerokai platesne diskusija.

Kodėl visuomenė taip dažnai giria žmogų už tai, kad jis vienas atlaiko milžinišką atsakomybę, tačiau daug rečiau klausia, kodėl ta atsakomybė apskritai liko tik ant vienų pečių?

Sandra savo atsakymą jau pateikė.

Ji nebenori, kad vienoms vaikus auginančioms moterims būtų tiesiog kartojama, kokios jos stiprios.

Ji nori, kad vis dažniau būtų užduodamas kitas klausimas – kodėl jos turėjo tapti tokios stiprios vienos.