Aidas Užkuraitis
Pastaraisiais mėnesiais Europoje vienas po kito fiksuojami incidentai, kuriuos Vakarų pareigūnai ir žvalgybos tarnybos sieja su Rusija. Kibernetinės atakos, įtartini gaisrai, sabotažo atvejai, GPS trikdžiai ir incidentai prie kritinės infrastruktūros kuria įspūdį, kad riba tarp karo Ukrainoje ir platesnės konfrontacijos Europoje tampa vis sunkiau apibrėžiama.
Todėl vis dažniau skamba klausimas, kurį dar prieš kelerius metus daugelis būtų laikę pernelyg dramatišku: ar Vladimiras Putinas iš tiesų ruošiasi tiesioginiam karui su NATO?
Nauja „The Atlantic“ analizė siūlo kitokį atsakymą.
Gali būti, kad Kremliui šiuo metu visai nereikia pradėti didelio konvencinio karo su Europa. Jam gali pakakti pasiekti, kad europiečiai patikėtų, jog toks karas bet kurią akimirką gali prasidėti.
Ir būtent ši strategija gali būti pavojingiausia.
Rusija jau kariauja – tik kitaip
„The Atlantic“ atkreipia dėmesį į tai, kad Rusijos valstybinėje televizijoje grasinimai Europos sostinėms skamba jau daugelį metų, nors oficialūs Maskvos atstovai tuo pat metu tvirtina, kad Rusija neketina pulti NATO.
V. Putinas neseniai panašią žinutę perdavė ir JAV prezidentui Donaldui Trumpui, pareikšdamas neturintis agresyvių ketinimų Europos valstybių atžvilgiu.
Tačiau žodžiai yra tik viena paveikslo dalis.
Kita – tai Europoje vykstantys incidentai, kurių dalį Vakarų valstybės sieja su Rusijos žvalgybos ir saugumo struktūromis.
Kalbama apie kibernetines atakas, sabotažą, infrastruktūros trikdymą ir kitus veiksmus, kurie lieka žemiau atviro karinio konflikto ribos.
Tokioje situacijoje atsiranda labai patogi pilkoji zona.
Įvykis gali būti pakankamai rimtas, kad sukeltų baimę, tačiau ne toks akivaizdus, kad automatiškai išprovokuotų karinį NATO atsaką.
Vienas tikslas – priversti Europą suabejoti
„The Atlantic“ analizėje keliama mintis, kad tokios operacijos gali turėti labai konkretų strateginį tikslą.
Europa šiandien yra pagrindinė Ukrainos finansinės ir karinės paramos atrama. Europos valstybės ne tik perduoda savo turimą įrangą, bet ir finansuoja Ukrainos gynybos pramonę bei padeda plėsti gamybą pačioje Europoje.
Maskvai tai yra problema.
Jeigu nepavyksta sustabdyti paramos Ukrainai tiesioginėmis priemonėmis, galima mėginti padidinti politinę ir psichologinę jos kainą.
Kiekvienas naujas incidentas tada siunčia europiečiams tą pačią žinutę: remdami Ukrainą galite patys tapti taikiniu.
Tokios strategijos tikslas nebūtinai būtų sunaikinti konkretų objektą.
Kartais svarbesnė tampa pati baimė.
Pastaroji vasara atnešė nerimą keliančią incidentų virtinę
Pastaraisiais mėnesiais Europos saugumo tarnybų dėmesį patraukė keli įvykiai.
Įtartini incidentai fiksuoti prie gynybos pramonės objektų, oro uostų ir kitos infrastruktūros. Kai kurių valstybių pareigūnai dėl dalies jų viešai apkaltino Rusiją.
Tačiau čia būtinas svarbus atsargumas.
Ne kiekvienas gaisras, gedimas ar drono pasirodymas Europoje yra Rusijos operacija. Dalis incidentų tebėra tiriami, o kai kurių tikrosios priežastys gali pasirodyti visiškai nesusijusios su Maskva.
Būtent neapibrėžtumas yra viena hibridinio konflikto savybių.
Valstybei sunkiau reaguoti, kai nėra aišku, ar ji susidūrė su priešiškos šalies operacija, nusikaltimu, techniniu gedimu ar paprasčiausiu atsitiktinumu.
NATO susiduria su labai nepatogia problema
NATO sutarties 5-asis straipsnis numato kolektyvinės gynybos principą – vienos sąjungininkės užpuolimas laikomas išpuoliu prieš visas.
Tačiau hibridinė veikla sąmoningai komplikuoja šią logiką.
Kibernetinė ataka, GPS signalų trikdymas ar neaiškios kilmės sabotažas nėra toks pats akivaizdus scenarijus kaip reguliarios kariuomenės įsiveržimas per valstybės sieną.
Todėl Maskva teoriškai gali tikrinti, kiek toli galima nueiti nesukeliant vieningo ir griežto NATO atsako.
Baltijos šalims šis klausimas ypač aktualus.
Tarptautinio saugumo ekspertai jau kurį laiką perspėja, kad Rusija nuolat tikrina Vakarų reakcijos ribas, o hibridinės operacijos gali būti naudojamos ne tik kaip savarankiškas spaudimo instrumentas, bet ir kaip būdas ieškoti silpnų vietų.
Tačiau vienos svarbios detalės kol kas nėra
Nepaisant nerimą keliančio fono, „The Atlantic“ atkreipia dėmesį į faktą, kuris gerokai keičia visą situacijos vertinimą.
Rusija šiuo metu nėra sutelkusi didžiulių reguliariosios kariuomenės pajėgų prie NATO sienų taip, kaip būtų galima tikėtis ruošiantis plataus masto invazijai.
Tai nereiškia, kad grėsmės nėra.
Tačiau tai reiškia, kad teiginys „V. Putinas jau ruošia didelį karą su NATO“ šiandien būtų per kategoriškas.
Galimas ir kitas scenarijus – Kremlius sąmoningai kuria įspūdį, kad didelis karas gali prasidėti, nors realiai siekia savo tikslų pigesnėmis ir mažiau rizikingomis priemonėmis.
Kodėl tiesioginis karas su NATO Rusijai būtų visiškai kitoks?
Karas Ukrainoje jau pareikalavo iš Rusijos milžiniškų išteklių.
Tiesioginis konfliktas su NATO būtų visiškai kito masto.
Baltijos regione dislokuotos Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Kanados ir kitų NATO valstybių pajėgos, o pačios Baltijos šalys smarkiai didina gynybos išlaidas ir stiprina sienų apsaugą.
Ataka prieš vieną NATO valstybę galėtų reikšti konfliktą su daugeliu Europos valstybių vienu metu.
Todėl Maskvai hibridinė strategija turi akivaizdų pranašumą – galima daryti spaudimą Vakarams neprisiimant visos tiesioginio karo rizikos.
Vis dėlto žvalgybos vertinimai verčia būti atsargiems
Tai nereiškia, kad konvencinio karo scenarijų galima atmesti.
„The Atlantic“, remdamasis JAV žvalgybos vertinimais, rašo apie laikotarpį iki 2029 metų kaip apie langą, kuriame vertinama galimos Rusijos agresijos prieš NATO rizika.
Tokios prognozės nėra pranašystė ar žinia, kad puolimas jau suplanuotas konkrečiai datai.
Žvalgybos vertinimai analizuoja galimybes, pajėgumus, ketinimus ir skirtingus scenarijus.
Todėl skirtumas labai svarbus: rizika nėra tas pats, kas priimtas sprendimas pulti.
Baltijos šalys į šį pavojų žiūri rimtai
Lietuvai, Latvijai ir Estijai ši diskusija nėra teorinė.
Baltijos valstybės stiprina savo gynybą, investuoja į infrastruktūrą ir siekia užtikrinti, kad potencialus agresorius suprastų – bet koks bandymas patikrinti NATO kolektyvinės gynybos mechanizmą kainuotų labai brangiai.
Tai iš esmės yra atgrasymo principas.
Kuo mažiau abejonių Maskvoje dėl NATO reakcijos, tuo mažesnė tikimybė, kad Kremlius ryšis ją išbandyti.
Šiandien įvyko dar vienas nerimą keliantis incidentas
Rugsėjo 13-ąją Rusija smogė Ukrainoje vos maždaug 800 metrų nuo Lenkijos sienos esančiam objektui prie Dorohusko–Jahodyno pasienio punkto.
Po smūgio sienos perėjos veikla buvo trumpam sustabdyta, vėliau atnaujinta.
Rusijos Gynybos ministerija pareiškė taikiusis į infrastruktūrą, kuri, jos teigimu, naudojama kariniams kroviniams iš Europos gabenti.
Pats smūgis įvyko Ukrainos teritorijoje, todėl tai nebuvo ataka prieš Lenkiją ar NATO valstybę.
Tačiau faktas, kad Rusijos smūgiai vyksta taip arti NATO teritorijos, dar labiau sustiprina Europoje vykstančią diskusiją apie eskalacijos riziką.
Didžiausias V. Putino ginklas gali būti ne tas, kurio visi laukia
„The Atlantic“ analizė galiausiai veda prie paradoksalios išvados.
Kremliui nebūtina pradėti didelio karo su NATO, kad galėtų naudotis tokio karo baime.
Jeigu Europos visuomenės pradėtų manyti, kad parama Ukrainai neišvengiamai atves iki tiesioginio konflikto su Rusija, Maskva galėtų mėginti šią baimę paversti politiniu spaudimu.
Tada kiekvienas sabotažo atvejis, kibernetinė ataka ar grasinimas įgytų papildomą reikšmę.
Todėl pavojingiausia klaida būtų pulti į vieną iš dviejų kraštutinumų – arba skelbti, kad didelis Rusijos ir NATO karas jau neišvengiamas, arba visiškai ignoruoti Maskvos hibridinius veiksmus.
Kol kas nėra viešų įrodymų, kad V. Putinas jau priėmė sprendimą pradėti plataus masto karą su NATO. Tačiau Rusija jau dabar naudoja priemones, kurios leidžia Europai pajusti, kaip arti toks konfliktas teoriškai galėtų būti.
Ir gali būti, kad būtent tokį efektą Kremlius nori pasiekti.
