Tomas L.
Vilniuje tragiškai pasibaigusi BMW avarija iškėlė seną, tačiau vis dar neatsakytą klausimą: ar dabartinės bausmės už greičio viršijimą, chuliganišką vairavimą ar vairavimą apsvaigus yra pakankamai griežtos?
Apie tai naujienų portalo laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja advokatas Karolis Rugys ir Lietuvos automobilininkų sąjungos (LAS) viceprezidentas Tomas Būdvytis.
Iš pastarosios istorijos gyventojams įstrigo vienas aspektas, kad asmuo buvo gavęs bausmę sėdėti kalėjime 9-erius metus, tačiau iš kalėjimo jis buvo paleistas anksčiau laiko.
Ar ta teisminė praktika, kuomet asmenys paleidžiami anksčiau laiko iš kalėjimo, jeigu yra sukėlę tokį skaudų įvykį ir pražudę asmenis, nėra ydinga šiuo atveju?
K. Rugys. Įvykus tokiems skaudiems įvykiams pasigirsta įvairių nuomonių ir vertinimų, natūralu, kad kyla pasipiktinimo banga ir norisi griežčiausios bausmės. Deja, kad ir mes keistumėme, griežtintume tas bausmes, išvengti tokių tragedijų, matyt, vis tiek nepavyks.
Bausmių griežtinimas dažniausiai nepasiteisina kaip tokia priemonė, matyt, reikalingas kompleksas priemonių, kad kuo mažiau įvyktų skaudžių įvykių, kad žmogus pagalvotų, o kai įvyksta, kad jis būtų tinkamai nubaustas, paveiktas, paauklėtas, pamokytas, atlygintų žalą ir grįžtų į visuomenę pasitaisęs, o ne vėl pradėtų daryti nusikaltimus. Toks bendras būtų principas.
O ar tai yra per griežta, ar tai yra per švelnu, čia vertinimo dalykas. Visą laiką, kai skaudūs įvykiai įvyksta, ypač kai nepilnamečiai ar jauni asmenys nukenčia, norisi tos griežtesnės bausmės, bet bausmė turi būti teisinga.
Ir jeigu norminiai teisės aktai leidžia, kiekvienu atveju, aš net neabejoju, kad tiek jūsų minėtu, tiek ir dabartiniu atveju, teismas individualiai pažiūrės į situaciją ir parinks tinkamą bausmę.
Kaip vertintumėte apskritai tą istoriją – ar tai rezonansinis įvykis, išskirtinis įvykis, ar vis tik tai daugiau rodo tą metų metus tebesitęsiančią situaciją, kai nėra išsprendžiamos kažkokios vidinės problemos, kalbant apie situaciją Lietuvos keliuose?
T. Budvytis. Sakyčiau, čia yra net pakankamai standartinis variantas. Kartas nuo karto tokie skaudūs įvykiai kartojasi ir nežinau, kada jie baigsis, kokie bus priimti sprendimai, atitinkami griežtesni reikalavimai, priežiūra ir visų bendrų dalykų kontrolė.
Kad šis įvykis atsitikęs ar prieš keletą metų, kaip atsimenate, iš Valakampių pusės irgi važiavo jaunimas, kur 4-iese žuvo, buvau pasisakęs laidoje, ištisus metus dėl alkoholio problemų informacija kartojama eismo dalyviams.
Tai nori nenori kartojasi ir, manau, kad tai toliau tęsis, kol Lietuvoje mes nepriimsime papildomų teisės aktų.
Ar nereikėtų pradėti diskusijas ir pagaliau įstatymų leidėjams pasiryžti griebtis baudų dydžių pakeitimų už greičio viršijimą ar vairavimą išgėrus?
T. Budvytis. Matote, šiuo atveju ir kitais atvejais, kada viršijamas greitis ir vartojamas alkoholis, mes galime didinti baudas, nuobaudas, teisių atėmimus, balus grąžinti atgal į sistemą. Tai nepadės, nes šitie visi skaudūs įvykiai įvyksta tam tikroje kelio atkarpoje.
Praktiškai tam, kad sukontroliuotume visus šiuos įvykius, reikėtų vos ne prie kiekvienos sankryžos reikėtų pareigūnų ar pastatyti stacionarią greičio matavimo priemonę, ir tik tada galbūt prasidėtų kažkokia kontrolė.
Jeigu atkreipsime dėmesį į įvairių avarijų statistinius duomenis, kaip ir dabar buvusių, visa tai įvyksta iki 2 kilometrų atstume. T.y. iki 2 kilometrų atstume pasiekiamas didelis greitis, įsibėgėjama ir tada nesuvaldomas automobilis atsitrenkia į stacionarias kliūtis, dėl ko įvyksta tokie skaudūs įvykiai, tad aš nelabai pritariu šiam dalykui.
Gerbiamas advokate, kaip jūs vertinate šią situaciją?
K. Rugys. Man nesinori, kad įvykus skaudžiam įvykiui politikai būtų priversti visuomenės reaguoti, ir jie reaguoja labai paprastai: dažniausiai sugriežtiname bausmę, atlikome, padarėme, pliusiuką užsidėjome. Deja, praktikoje tai neveikia.
Kaip ir buvo pavyzdys, kai įvesta baudžiamoji atsakomybė viršijus 1,5 promilės ribą. Įvedė, bet ar pažeidimų sumažėjo nors 1 proc.? Realiai nesumažėjo, kiek buvo neblaivių, tiek ir yra, tik mes dabar turime statistiką, kurioje matome, kad daugiau negu pusė sulaikytųjų viršija neblaivumą virš 1,5 promilės – tai yra baisūs skaičiai.
Ką noriu pasakyti: viena priemonė neveikia, bet veikia kompleksas priemonių, o esmė yra dėmesys.
Jeigu mes, visuomenė ir politikai, nuspręstume, kad čia yra problema ir jai reikia skirti dėmesio, o dėmesys dažniausiai reikalauja pinigų, skirtume atitinkamą kiekį pinigų, atitinkamai paruoštume programas nuo mokyklų iki kitų priemonių, iki tų pačių pareigūnų pajėgumų.
Ką mes dabar kalbame, trečdalio pareigūnų policijoje trūksta. Kiek jie skiria laiko prevencijai? Jie skiria tam tikrą dalį tiek kontrolei, tiek prevencijai. Tikrai skiria, matome tas priemones, bet akivaizdu, kad vis dėlto jų yra nepakankamai.
Manau, jeigu būtų skirta daugiau dėmesio, būtų dar daugiau akcijų, daugiau patikrinimų, dar daugiau pažeidėjų būtų pagauta. Bet pagavus, tada reikia administruoti, pildyti dokumentus, nagrinėti bylas – tai vėl reikalauja laiko, kaštų.
Jeigu valstybė pasakytų, kad čia yra problema ir mes ją norime spręsti, manau, 100 proc. nė vienos problemos neišspręsi, bet ji būtų pakankamai gerai išspręsta.
Tačiau, jeigu mes norime ją išspręsti tik teisės aktų pakeitimais ir bausmių sugriežtinimu, mes to neišspręsime. Tai yra vienareikšmiška, čia net kalbų nėra. Ką norite darykite – įveskite, kad ir mirties bausmę už vairavimą neblaiviam arba už kelių kilometrų per valandą greičio viršijimą, mes nepasieksime šio tikslo.
Tai vienas dalykas yra kontrolė, kitas dalykas, kuris, manyčiau, ilgai trunka – švietimas. Švietimas, rodymas, aiškinimas ir tam tikros kitos priemonės. Baudos turi būti tokios, kad realiai paveiktų asmenį.
Vienam gal 100 eurų yra didelė bauda, kitam – visiškai maža, bet reikia, kad asmenį paveiktų. Jeigu žmogus turi nemažai nesumokėtų baudų, jis važiuoja ir toliau važiuos.
Vienam transporto priemonės konfiskavimas atrodo labai skaudi pasekmė, kitam absoliučiai ne, nes jis nusiperka iš vieno atlyginimo pakankamai pigią transporto priemonę ir toliau važinėja.
Kitas dalykas, pažiūrėkite, kas šiuo metu darosi tam pačiam Vilniuje – kiek asmenų važinėja neturėdami teisės vairuoti. Kažkada teko girdėti, kad pareigūnai nustebo padarę akciją.
Paprasčiausiai, jeigu tu nepažeidi Kelių eismo taisyklių ir vairuoji ne savo vardu registruotą transporto priemonę, dažniausiai niekas nestabdo ir netikrina. Ar toks asmuo jaučia poveikio priemonę, kad jam buvo atimta teisė vairuoti? Nejaučia.
Aš manau, kad tokios priemonės turi atgrasyti, bet ir realiai paveikti žmogų. Pavyzdžiui, iš mano praktikos ir su kuo aš susiduriu: [priemonė būtų veiksminga], jeigu realiai žmogus atliktų arešto bausmę. Ne tada, kada jam patogu savaitgalį ją atlikinėti, bet realiai atliktų savaitės trukmės areštą.
Nereikia mums metams į kalėjimus jų siųsti, bet jeigu kiekvienas asmuo, padaręs atitinkamą šiurkštų teisės pažeidimą, atliktų tokį realų areštą, patirtų visai kitokį efektą.
Manyčiau, tai būtų didesnė prevencija nei teisių atėmimas 5-eriems metams, nes žmogui jau yra per dideli skaičiai tas teisių atėmimas 5-eriems metams.
Aišku, niekas neskaito Baudžiamojo kodekso prieš sėsdamas vairuoti neblaivus, bet kai jis tikrai žinos, kad išvažiavus laukia atsakomybė, situacija keisis.
Šiuo atveju bei jūsų minėtu skaudžiu atveju nemanau, kad asmuo išvengs baudžiamosios atsakomybės. Ji bus teisingai išnagrinėta – nei per švelni, nei per griežta. Bet ar mes kitus panašius atvejus užkardysime? Abejoju.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
