1998 metų lapkritį 29 metų britas Karlas Bushby išsiruošė į kelionę, kuri, jo paties skaičiavimais, turėjo trukti maždaug 12 metų. Tačiau gyvenimas jo planus pakeitė neatpažįstamai. Praėjo beveik trys dešimtmečiai, pasikeitė pasaulis, o vyras vis dar siekė to paties tikslo – savo jėgomis sugrįžti namo. Spalio 5-ąją, įveikęs apie 50 tūkstančių kilometrų ir 29 valstybes, jis pagaliau pasiekė Didžiosios Britanijos krantus. Vis dėlto paskutiniai kelionės kilometrai dar liko priešakyje.

Pirmadienio popietę pietryčių Anglijoje, netoli Doverio, į krantą išlipo vyras, kurio istorija primena neįtikėtiną nuotykių romaną.

Jis nebuvo eilinis keliautojas, grįžtantis po atostogų ar kelių mėnesių ekspedicijos.

Tai buvo 57 metų buvęs britų desantininkas Karlas Bushby, kurio kelionė aplink pasaulį prasidėjo dar praėjusiame amžiuje.

Tuo metu, kai jis žengė pirmuosius žingsnius, pasaulis buvo visiškai kitoks. Išmanieji telefonai dar nebuvo tapę kasdienybe, socialiniai tinklai neegzistavo, o pats keliautojas nė neįsivaizdavo, kiek istorinių įvykių teks išgyventi pakeliui.

Jo ekspedicija, pavadinta „Goliath Expedition“, tapo vienu neįprasčiausių šiuolaikinių kelionių projektų.

Tačiau labiausiai stebina ne vien įveiktas atstumas.

Viskas prasidėjo nuo dviejų taisyklių, kurių jis atsisakė sulaužyti

1998 metų lapkričio 1 dieną Karlas Bushby išvyko iš Punta Arenaso miesto Čilės pietuose.

Tuo metu jam buvo vos 29 metai.

Turėdamas kelis šimtus dolerių ir ambicingą planą, jis nusprendė pasiekti savo motinos namus Hule, Anglijoje, keliaudamas per žemynus.

Tačiau iš karto nusistatė dvi griežtas taisykles.

Pirmoji – kelionei į priekį nenaudoti įprastų transporto priemonių.

Antroji – negrįžti namo tol, kol visas numatytas maršrutas nebus įveiktas.

Tai reiškė, kad kelionės tikslas nebuvo tiesiog aplankyti kuo daugiau šalių.

Britas siekė nenutrūkstamu maršrutu sujungti savo starto vietą Pietų Amerikoje su gimtaisiais namais.

Kai keliauti sausuma būdavo neįmanoma, tam tikrus vandens ruožus jis įveikdavo plaukdamas.

Pradžioje vyras tikėjosi, kad viskam pakaks maždaug 12 metų.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad sudėtingiausios kliūtys bus ne vien kalnai, dykumos ar vandenynai.

Pirmieji metai – tūkstančiai kilometrų per Pietų Ameriką

Kelionę pradėjęs piečiausioje Pietų Amerikos dalyje, K. Bushby pasuko šiaurės kryptimi.

Jo maršrutas driekėsi per didžiulius žemyno plotus, kuriuose klimatas, reljefas ir gyvenimo sąlygos smarkiai skiriasi.

Pakeliui laukė Patagonijos kraštovaizdžiai, Andų regionas ir tropinės teritorijos.

Vienas sudėtingiausių kelionės etapų buvo Darjeno regionas tarp Kolumbijos ir Panamos.

Ši teritorija garsėja sunkiai įveikiamomis gamtinėmis sąlygomis ir ribota infrastruktūra.

Tačiau britas neatsisakė savo sumanymo.

Perėjęs Centrinę Ameriką, jis toliau keliavo per Meksiką, Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą.

Vėliau jo maršrutas nusidriekė iki Aliaskos.

Būtent ten jo laukė vienas labiausiai išgarsėjusių ekspedicijos etapų.

Tarp Aliaskos ir Rusijos – išbandymas, patekęs į kelionių istoriją

2006 metais K. Bushby kartu su bendrakeleiviu įveikė Beringo sąsiaurį, skiriantį Šiaurės Ameriką nuo Azijos.

Šis etapas tapo vienu svarbiausių visos ekspedicijos pasiekimų.

Keliautojai judėjo per ledo ir vandens ruožus, o prireikus dalį atstumo įveikė plaukdami.

Tačiau pasiekus Rusijos teritoriją problemos nesibaigė.

Britas susidūrė su Rusijos pasienio pareigūnais ir imigracijos taisyklėmis.

Vėliau leidimų bei vizų klausimai tapo viena didžiausių kliūčių tęsiant ekspediciją.

Tai parodė, kad net ir įveikus sudėtingiausias gamtines kliūtis kelionę gali sustabdyti politiniai bei administraciniai sprendimai.

Būtent dėl tokių aplinkybių jo sumanymas užsitęsė gerokai ilgiau, nei buvo planuota.

Kelionę stabdė ne tik gamta: pasauliniai įvykiai pakeitė viską

Per beveik 28 metus K. Bushby teko susidurti su daugybe aplinkybių, kurių nebuvo įmanoma numatyti 1998-aisiais.

Viena jų – 2008 metų pasaulinė finansų krizė.

Ji apsunkino ekspedicijos finansavimą ir rėmėjų paieškas.

Vėliau kelionės planus paveikė COVID-19 pandemija, kai valstybės uždarė sienas ir apribojo tarptautinį judėjimą.

Prie šių sunkumų prisidėjo vizų išdavimo problemos ir besikeičianti geopolitinė situacija.

Kai kuriais laikotarpiais keliautojui teko laikinai sustabdyti ekspediciją.

Tačiau jis laikėsi vieno principo: grįžęs tęsti kelionės, pradėdavo nuo tos vietos, kurioje buvo sustojęs.

Taip buvo siekiama išsaugoti nenutrūkstamą ekspedicijos maršrutą.

Ši detalė ypač svarbi vertinant jo pasiekimą.

Nors kelionė truko 28 metus, tai nereiškia, kad vyras kiekvieną tų metų dieną be pertraukos ėjo pėsčiomis.

Jo ekspediciją sudarė aktyvaus keliavimo laikotarpiai ir priverstinės pertraukos.

Kaspijos jūra tapo dar vienu neįtikėtinu išbandymu

2024 metais K. Bushby pasiekė vieną sudėtingiausių savo kelionės etapų – Kaspijos jūrą.

Norėdamas tęsti numatytą maršrutą ir išvengti geopolitinių kliūčių, jis pasirinko kelią per šį didžiulį vandens telkinį.

Kaspijos jūros kirtimas užtruko apie mėnesį.

Tai buvo išskirtinis ekspedicijos etapas, pareikalavęs didelio pasirengimo ir pagalbinės komandos paramos.

Šis pasiekimas sulaukė tarptautinio dėmesio.

Po jo britas galėjo tęsti kelionę Europos link.

Atrodė, kad sunkiausi išbandymai jau praeityje.

Tačiau net ir priartėjus prie gimtinės atsirado dar viena netikėta kliūtis.

Iki namų buvo likęs vos vienas vandens ruožas, bet planai vėl sugriuvo

Pasiekęs Prancūziją, K. Bushby turėjo nuspręsti, kaip patekti į Didžiąją Britaniją nepažeidžiant savo paties nustatytų taisyklių.

Įprastas kelionės būdas – keltas, traukinys ar lėktuvas – jam netiko.

Iš pradžių vyras tikėjosi pereiti Lamanšo sąsiaurį naudodamasis Eurotunelio techniniu tuneliu.

Tačiau tunelio operatoriai tokio leidimo nesuteikė.

Sprendimas buvo grindžiamas saugumo ir infrastruktūros eksploatavimo aplinkybėmis.

Keliautojui teko ieškoti kitos išeities.

Galiausiai jis pasirinko plaukimą per Lamanšo sąsiaurį.

Tai buvo sudėtingas sprendimas, nes šiame vandens ruože vyksta intensyvus laivų eismas, o oro ir jūros sąlygos gali būti permainingos.

Be to, kelionei iš Prancūzijos pusės reikėjo specialių leidimų.

Britui pavyko suderinti planą su atsakingomis Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės institucijomis.

Tik tuomet prasidėjo paskutinis didelis ekspedicijos etapas.

Po trijų dienų jūroje – akimirka, kurios laukė beveik tris dešimtmečius

Spalio 5 dieną K. Bushby pasiekė Šekspyro paplūdimį netoli Doverio.

Kelionė per Lamanšo sąsiaurį truko tris dienas, o bendras laikas vandenyje siekė apie 20 valandų.

Plaukimas buvo organizuotas su pagalbine komanda ir suderintas su pakrančių apsaugos tarnybomis.

Pasiekęs krantą vyras pirmą kartą nuo ekspedicijos pradžios vėl atsidūrė Didžiosios Britanijos teritorijoje.

Jo laukė artimieji ir draugai.

Tarp pasitikusiųjų buvo tėvas bei broliai.

Po beveik trijų dešimtmečių kelionės tai tapo ypatinga akimirka ne tik pačiam keliautojui, bet ir jo šeimai.

K. Bushby neslėpė palengvėjimo pagaliau vėl pajutęs gimtosios šalies žemę po kojomis.

Tačiau net ir ši akimirka dar nereiškė oficialios ekspedicijos pabaigos.

Kodėl jis dar negali pasakyti, kad kelionė baigta?

Nors spalio 5 dieną britas pasiekė Jungtinę Karalystę, jo galutinis tikslas yra ne Doveris.

Dar 1998 metais jis pažadėjo sugrįžti į savo motinos namus Hule, rytinėje Anglijos dalyje.

Todėl dabar laukia paskutinis kelionės etapas per pačią Didžiąją Britaniją.

Iki galutinio tikslo liko maždaug 400 kilometrų.

Tik pasiekęs numatytą vietą K. Bushby galės laikyti savo „Goliath Expedition“ visiškai užbaigta.

Planuojama, kad tai gali įvykti iki lapkričio pradžios.

Taigi antraštėse pasirodžiusi žinia apie brito sugrįžimą po 28 metų yra teisinga, tačiau turi svarbią išlygą.

Jis jau sugrįžo į savo šalį, bet dar nepasiekė namų, į kuriuos keliavo visus tuos metus.

Sugrįžimas kelia ne tik džiaugsmą: laukia visai kitoks gyvenimas

Vienas jautriausių šios istorijos aspektų – tai, kas K. Bushby laukia po ekspedicijos.

Beveik tris dešimtmečius jo gyvenimą apibrėžė vienas tikslas.

Kiekvienas naujas etapas, sustojimas ar sprendimas buvo susijęs su kelione.

Tačiau jai pasibaigus reikės grįžti į įprastą kasdienybę.

Rugsėjį duotame interviu naujienų agentūrai AFP britas pripažino, kad mintis apie gyvenimą po ekspedicijos kelia nemažai nežinomybės.

Jis sakė turėsiantis iš naujo įsitvirtinti įprastame suaugusiųjų pasaulyje, nes namo grįžta beveik nieko neturėdamas.

Tai atskleidžia kitą ilgalaikių ekspedicijų pusę.

Didžiulis asmeninis pasiekimas nebūtinai reiškia finansinį saugumą ar aiškų gyvenimo planą.

Po 28 metų kelionių teks spręsti klausimus, su kuriais dauguma žmonių susiduria kasdien: kur gyventi, kuo užsiimti ir kaip planuoti ateitį.

Jo istorija taps filmu: prie projekto prisidėjo garsus režisierius

K. Bushby kelionė jau sudomino ir kino kūrėjus.

Apie ekspediciją kuriamas dokumentinis filmas „Walk of Life“.

Prie projekto dirba žinomas vokiečių kino režisierius Werneris Herzogas.

Jo kūryboje dažnai nagrinėjamos žmogaus ištvermės, gamtos ir asmeninių ribų temos.

Filmo kūrėjai ilgą laiką sekė K. Bushby ekspediciją ir kaupė su ja susijusią medžiagą.

W. Herzogas taip pat buvo tarp žmonių, pasitikusių keliautoją jam pasiekus Anglijos krantą.

Dokumentinis filmas turėtų atskleisti ne tik įspūdingus geografinius maršrutus, bet ir tai, kaip ilgalaikis tikslas keičia žmogaus gyvenimą.

Kol kas galutinė filmo pasirodymo data nėra patvirtinta.

29 valstybės ir 50 tūkstančių kilometrų – tačiau svarbiausias skaičius yra kitas

28

metai nuo kelionės pradžios

29

aplankytos valstybės

~50 000

įveiktų kilometrų

57

metai – dabartinis amžius

Šie skaičiai leidžia suprasti ekspedicijos mastą.

Tačiau jie neatskleidžia visos istorijos.

Kai K. Bushby išvyko iš Čilės, jam buvo 29 metai.

Dabar jam 57-eri.

Tai reiškia, kad kelionėje jis praleido beveik pusę savo gyvenimo.

Per šį laiką pasikeitė technologijos, politinė pasaulio padėtis, tarptautinio keliavimo taisyklės ir žmonių bendravimo įpročiai.

Tačiau jo tikslas išliko tas pats.

Būtent šis nuoseklumas pavertė „Goliath Expedition“ išskirtiniu projektu.

Vis dėlto svarbu nepainioti šios kelionės su oficialiai patvirtintu pasaulio rekordu. Skirtingos kelionių aplink pasaulį kategorijos turi nevienodus reikalavimus, todėl vien ekspedicijos mastas savaime nereiškia konkretaus rekordo pripažinimo.

Po beveik trijų dešimtmečių svarbiausias žingsnis dar laukia

Karlo Bushby istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip pasakojimas apie neįtikėtiną fizinę ištvermę.

Tačiau iš tiesų ji apima kur kas daugiau.

Tai istorija apie tikslą, kurio siekimas užtruko ilgiau, nei buvo įmanoma įsivaizduoti.

Apie politines kliūtis, ekonomines krizes, pandemiją ir nuolat besikeičiantį pasaulį.

Ir apie žmogų, kuris net po daugybės priverstinių sustojimų neatsisakė savo pirminio sumanymo.

Spalio 5 dieną pasiekęs Doverio krantą, K. Bushby įveikė paskutinę didelę geografinę kliūtį.

Tačiau iki kelionės pabaigos dar liko kelias per Angliją.

1998 metais jis išėjo būdamas 29-erių. Dabar, sulaukęs 57 metų, pagaliau artėja prie vietos, į kurią keliavo beveik tris dešimtmečius. Ir tik tada, kai pasieks motinos namų duris Hule, jo neįtikėtina kelionė iš tiesų bus baigta.